Išskirtinis interviu su Holivude kuriančiu Kaz – apie lietuvybę, apdovanojimus ir „Kempiniuką Plačiakelnį“

Lietuvoje viešėjote beveik savaitę – kokie jūsų įspūdžiai?

Vilnius – fantastiškas miestas. Tai mano pirma kelionė į Lietuvą, nors abu tėvai kilę iš čia. Niekada nejaučiau didelio poreikio atvykti į šią šalį, tačiau Los Andžele susipažinau su vietos lietuviais ir šie man papasakojo, kad jūsų šalyje vyksta visame pasaulyje populiaraus pobūdžio festivalis „Comic Con Baltics“. Iškart pasidomėjau galimybe dalyvauti jame.

Prieš atvykdamas turėjote kokių nors lūkesčių?

Lietuva laisva jau daugiau nei dvidešimt metų, galėjau paguglinti ir viską sužinoti. Bet vaikystėje apie Lietuvą žinojau tik iš tėvų, giminaičių pasakojimų.

Mano tėvas buvo labai konservatyvus, religingas ir patriotiškas žmogus. Jis mums, vaikams, vis kartodavo: „Vos tik Lietuva vėl taps laisva, visi kraustysimės ten.“ Aš – tikras Amerikos vaikis, dievinantis televiziją, kiną, rokenerolą ir burgerius, – niekaip negalėjau to suprasti. Kone visos šeimos nuotraukos, atsivežtos iš Lietuvos, darytos per laidotuves: visuomet karstas stovėdavo lauke, jame gulėdavo vargšas senas žmogelis, o jį supdavo babos. Greta visada stovėdavo vyrai su per dideliais kostiumais, matydavosi šiaudinis namo stogas. Tėvams sakydavau: jūs važiuokite į Lietuvą, bet aš pabėgsiu! (Kvatoja.) Deja, tėtis mirė dar prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Liūdna, kad jis taip ir nesulaukė tos didžios dienos. Mama mirė 2007 metais, ji su mano broliu lankėsi Lietuvoje dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.

Jūsų vaikystė buvo laiminga? Kaip atrodė jūsų namai, kasdienybė?

Mano „Underworld“ komiksai šiek tiek primena vaikystės namus. Tėvas dirbo per du darbus, bet vis tiek gyvenome labai skurdžiai. Mums priklausė butas Naujajame Džersyje, Hobokene, tačiau neturėjome karšto vandens, nebuvo ir vonios: prausdavomės kriauklėje arba didelį dubenį pasistatę ant dviejų kėdžių. Kitokio gyvenimo aš nepažinojau, todėl tokia kasdienybė man atrodė visai linksma. Kai tėvai susitaupė pinigų namui, išsikraustėme į priemiestį. Hobokene mūsų žaidimų aikštelė buvo šaligatvis, o čia turėjome net nuosavą kiemą. Tai buvo nuostabu.

Tėvas buvo įvedęs taisyklę – namie visi turėjo kalbėti lietuviškai. Dėl to netrūko komiškų situacijų. Pavyzdžiui, su seserimi dvyne kartu pradėjome lankyti mokyklą, bet trečiais metais buvome perkelti į skirtingas klases – mokytoja įtikėjo, kad kalbėdami lietuviškai kuriame sąmokslą prieš ją.

Kaip tapote menininku?

Vaikystėje labai mėgau piešti. Nebuvau geriausias dailininkas, man tiesiog patiko tai daryti. Kadangi skaitydavau komiksus, vis bandydavau perpiešti jų herojus: Žmogų vorą, Halką... Siaubingai nesisekė. Underground comix judėjimas man tapo tikru atradimu, supratau, kad komiksai yra smagi meno forma. Jų kūrėjai ne tik piešė asmeniniu, labai specifiniu stiliumi – jie taip pat neturėjo redaktorių, scenaristų.

Ne kiekvienas piešti mėgstantis vaikas tampa pripažintu menininku. Ko reikia, kad aplankytų sėkmė?

Turi būti siaubingai užsispyręs, negali priimti neigiamo atsakymo, o kai tėvai sako, kad negali tuo užsiimti, nes iš meno neįmanoma pragyventi, turi atsakyti: „Ne, jūs visi klystate!“ Pirmieji komiksų kūrėjai kilę ne iš meniškų šeimų. Daugelis jų buvo imigrantai, visai kaip ir mano tėvai. Jie tiesiog gyveno mintimi, kad Amerikoje gali tapti tuo, kuo nori. Aš ir pats nuoširdžiai tuo tikėjau.

Dar mokykloje įsikaliau į galvą, kad tapsiu jauniausiu laikraščių komiksų kūrėju, tad sulaukęs septyniolikos sukūriau komiksą pavadinimu „Mr. Roach“ – tai buvo istorija apie mažutį tarakoną. Išsiuntinėjau jį į visas redakcijas ir mane užplūdo galybė laiškų, kurių turinys buvo gana vienodas – niekas niekada nespausdins komiksų apie tarakoną (juokiasi). Tenka pripažinti, mano pokštai buvo prasti. Na, kokią istoriją gali parašyti septyniolikmetis? Tada supratau, kad man reikia studijuoti meną, – taip atsidūriau vaizduojamojo meno mokykloje Niujorke. Man neįtikėtinai pasisekė, nes gavau tokius dėstytojus kaip Harvey Kurtzmanas (pirmasis garsaus satyrinio žurnalo „Mad“ redaktorius – red. past.) ir Artas Spiegelmanas – kaip tik tuo metu jis pradėjo leisti žurnalą „Raw“, kūrė garsųjį grafinį romaną „Maus“, kurio puslapius leisdavo mums apžiūrėti per paskaitas. Spiegelmanui patiko mano darbai, todėl pasiūlė juos publikuoti pirmajame „Raw“ numeryje, – spausdinamu autoriumi tapau studijuodamas antrame kurse. Tą akimirką supratau, kad gyvenimo kelią pasirinkau teisingai.

Buvo metas, kai teko imtis su menu nesusijusio darbo?

Abu mano tėvai dirbo fabrikuose, tad ir aš baigęs vidurinę įsidarbinau oro kondicionierių gamykloje. Grįžęs namo bandydavau piešti, bet jausdavausi išsekęs. Be to, per daug gėriau. Vieną dieną visai susmukau – baigiantis pamainai akyse pradėjo temti, praradau sąmonę. Atsidūręs ligoninėje supratau, kad nežinau, ką darau su savo gyvenimu. Žinojau tik tiek, kad tai negali tęstis.

Kuris karjeros momentas labiausiai įsirėžė į atmintį?

Vieną dieną trenkė žaibas iš giedro dangaus – sulaukiau skambučio iš Holivudo ir pasiūlymo rašyti „Kempiniuko Plačiakelnio“ scenarijų. Pasirodo, šio serialo kūrėjai buvo mano komiksų, kiekvieną savaitę spausdinamų „Los Angeles Weekly“, gerbėjai. Išgirdęs pasiūlymą vos nenualpau, nes jau buvau tikras šio animacinio serialo fanas. Buvo neapsakomai gera suvokus, kad JIE nori manęs.

Rašote tiek „Kempiniuką Plačiakelnį“, tiek antiutopinius komiksus „Underworld“ – kokie pagrindiniai skirtumai kuriant vaikams ir suaugusiesiems?

Savaime suprantama, animacijoje negalima rodyti pernelyg daug ar pernelyg žiauraus smurto, bet kokio seksualinio turinio. Laimei, „Kempiniuko Plačiakelnio“ herojai gyvena vandenyno dugne, jie nėra žmonės, tad su jais galime nuveikti daugybę beprotiškų dalykų. Turime nerašytą taisyklę: dalį filmuko juokelių skiriame vaikams, dalį – jų tėvams. Taip pat įdedame pokštą apsirūkiusiems.

Rašydamas vaikams vadovaujuosi paprastu klausimu: ką mėgau žiūrėti vaikystėje? Anuomet manęs nedomino sarkastiški reikalai, žiūrėdavau vėjavaikiškus, kvailokus filmukus. O „Underworld“ apipinu tamsa, žiaurumu ir juoduoju humoru.

Kodėl jums taip smagu komiksuose šaipytis iš dalykų, iš kurių šiaip jau nederėtų juoktis?

Kai vienas pažįstamas pasiūlė laikraščiui sukurti komiksų eilutę, labai ilgai galvojau, kas joje turėtų būti. Po ilgų apmąstymų nusprendžiau sukurti komiksų eilutės parodiją – jei redakcija būtų ją atmetusi, nebūčiau jautęsis įskaudintas.

Visada norėjau kurti komiksus apie nusikaltėlius, visuomenės paribius. Troškau šaipytis iš nusikaltimų, žmogžudysčių, mirties, narkotikų, sekso... Pasidomėjau kitų kūrėjų darbais – jie buvo labai niūrūs, tamsūs ir rimti, tad aš nusprendžiau eiti priešinga kryptimi ir būti juokingas. Nuo pat pradžių stengiausi, kad skaitydamas mano komiksus žmogus juoktųsi ir... dėl to jaustųsi kaltas.

Jus ištinka kūrybinės krizės?

Netikiu, kad žmonės išgyvena kūrybinių krizių. Dauguma išties įstringa tuomet, kai sykį sulaukę didžiulės sėkmės bando ją pakartoti. Ir man taip būna, kai rašau „Kempiniuką“: vos tik pasidžiaugiu sukūręs gerą scenarijų, suvokiu, kad dabar turiu parašyti naują ir ne prastesnį. Tada imu baimintis, kad nepavyks sukurti tokios pat geros serijos.

Reikia išmokti sau atleisti – būna ir geresnių, ir blogesnių piešinių, pasitaiko ir geresnių, ir prastesnių scenarijų. Jau esu pakankamai patyręs, kad suvokčiau, jog tai dar ne pasaulio pabaiga.

Už animacinį serialą „Camp Lazlo!“ buvote įvertintas „Emmy“ statulėle, dar du „Emmy“ apdovanojimus pelnėte kartu su „Kempiniuko Plačiakelnio“ kūrėjų komanda. Jums svarbu būti pripažintam?

Pripažinimas duoda darbo. Apdovanojimai tikrai nėra tuštybė. Ar jie paglosto ego? Žinoma! Nemažai mano draugų sukasi šiame versle, tad tarp mūsų vyrauja sveika konkurencija.

O kritiką lengvai priimate?

Studijoje turiu reputaciją – esu tas, kuris daugiausia pastabų duoda kitiems. Aš pats pastabas retkarčiais ignoruoju ir darau taip, kaip man norisi. Nesu labai jautrus, kai kas nors pakritikuoja dėl „Kempiniuko Plačiakelnio“. Aš nesukūriau jo pasaulio, tik žaidžiu jame. Kai kritikuojama mano asmeninė kūryba, reaguoju jautriau – galiu greitai įsižeisti.

Ką beprotiškiausio gerbėjai jums yra iškrėtę ar pasakę?

Žmonės darosi mano sukurtų veikėjų tatuiruotes, Madride pagal mano komiksus įkurtas baras „Weirdo“. Tačiau labiausiai stebina „Underworld“ fanai, bandantys man prilygti šiurkštumu ir ciniškumu, – kartais atrodo, kad jie tiesiog žiauriai nekenčia manęs.

Ne vienas žmogus yra sakęs, kad įsivaizduoja mane sveriantį daugiau nei 130 kilogramų, juodai nudažytais plaukais ir absoliučiai visko bei visų nekenčiantį. Net kolegė sykį pasakė, jog taip ir mato mane kiekvieną savaitę motociklu lekiantį gatve, mėtantį komiksus žmonėms į veidus ir rėkiantį: „Še! Imkit!“ Neslėpsiu, norėčiau būti toks kietas (kvatoja).