„Rūkysite?“ – režisierius Leosas CARAXAS (64) ištiesia cigaretę. Mudu stovime saulės atokaitoje Vilniaus senamiestyje, šnekamės apie su kinu nesusijusius dalykus, greta nuo judesio vis atsidaro automatinės viešbučio durys – ir reikia mažumėlę įsignybti, kad įsitikinčiau, jog tai ne kadras iš filmo, o didysis nepriklausomo kino maestro Caraxas, realybėje ne toks jau didelis, iš tiesų stovi šalia.
„Norint atpažinti šėlstantį beprotį, reikia pačiam tokiu būti“, – prisimenu vieno kino kritiko citatą, tiksliai nusakančią jo santykį su Leoso Caraxo kūryba. Caraxą galima dievinti arba jo nemėgti, bet visais atvejais tenka pripažinti, kad jo filmai yra patirtis, kurios lengvai nepamirši. Dar labiau tikėtina, kad jie palįs po oda ir liks ten tūnoti, kartais šiek tiek nepatogiai, bet keistai asmeniškai, lyg kažkas juose būtų tavo paties dalis.
Prancūzų kino kūrėją, sukūrusį juostas „Pont Neuf meilužiai“, „Pola X“, „Šventieji motorai“, „Anetė“, pasaulis yra vadinęs visaip – nuo enfant terrible, ekscentriko ir provokatoriaus iki genijaus. Pastaruoju vadina dažniau. Gimęs Alexu Christophe’u Dupont’u, režisierius savo slapyvardį susidėliojo iš Alexo ir Oscaro vardų. „Oskaro“ statulėlės, užkoduotos varde, dar nėra gavęs, bet kitus svarbius tarptautinius apdovanojimus skaičiuoja dešimtimis. 2021-aisiais Kanų kino festivalyje Caraxas buvo pripažintas geriausiu režisieriumi.