Iššūkį vardan vaikų gerovės įvykdęs Andrius Matulis: „Visuomenei dar likau skolingas kelis šimtus kilometrų“

„Žmonės paaukojo kiek daugiau nei 950 eurų, kurie buvo skirti krepšinį žaidžiantiems vaikams, norėjusiems dalyvauti stovykloje, bet dėl šeimų nepritekliaus negalėjusiems be visuomenės pagalbos to padaryti“, – pasakojo A. Matulis.

Jis tikėjosi, jog jo iššūkis patrauks visuomenės dėmesį ir bus paaukota maždaug 700 eurų.

„Tačiau surinkta daugiau lėšų, kurių užteko ne tik trijų berniukų stovyklos išlaidoms padengti, bet ir sportuojantiesiems būtinoms priemonėms nupirkti. Tiesa, žadėjau už vieną paaukotą pinigėlį nuplaukti vieną kilometrą. Tad, geradariams dar likau skolingas kelis šimtus kilometrų“, – sakė pašnekovas.

Baldų technologu dirbančiam vaikinui mintis keliauti baidare nuo Latvijos sienos iki Baltijos jūros kilo tada kai jo brolis, profesionalus krepšininkas Gintautas Matulis pasidalino rengiąs stovyklą vaikams, bet apgailestaująs dėl lėšų stygiaus negalįs į ją pakviesti tų paauglių, kuriems labai reikėtų sportuoti ir būti su bendraamžiais.

Andriui artimojo iniciatyva pasirodė kilni ir jis nusprendė prisidėti tuo, kuo gali.

Iki „Imk herojų“ misijos gimimo vaikinas baidare buvo plaukęs tris kartus po keliasdešimt kilometrų atstumą.

Pirmiausia jis įvertino ketinamą įveikti distanciją, tuomet susirado žmogų, padėjusį su įranga.

„Pasirinkti tinkamą baidarę buvo svarbu. Nes skirtingi jų modeliai sukurti plaukti įvairiais vandens telkiniais – ežerais, upėmis, jūromis. Man reikėjo universaliausio. Tad, teko gerokai pamąstyti,  ką rinktis“, – patirtimi dalinosi A. Matulis.

Jis džiaugėsi susipažinęs ir su aktyvaus laisvalaikio prekių žinovais Karoliu Surgėlu bei Vytautu Raliu. Specialistai iššūkio autoriui rekomendavo, kokią avalynę bei aprangą žygiui pasirinkti.

„Tai ir dar maistas kelionėje buvo svarbiausia, nes į krantą neišlipdavau, o sustodavau tik pernakvoti palapinėje“, – sakė A. Matulis.

31-erių vaikinas kelionėje praleido dvi savaites, todėl spėjo pajusti ir vasarišką karštį, ir šiltojo sezono liūčių „malonumą“. Esant tokioms oro sąlygoms, keliautojas išskyrė tris jam nepamainomais tapusius dalykus – greitai išdžiūstančias kelnes, nuo lietaus ar saulės saugančią kepurę bei vandens batus.

„Mano žinios prieš kelionę buvo tikrai menkos, bet nusiteikimas įvykdyti iššūkį labai geras! Realiai neįsivaizdavau, kokios įrangos man reikės, kokį maistą valgysiu. Pasiėmiau duonos, konservų, riešutų, chalvos. Pirmomis dienomis man į nakvynės vietą karštos sriubos atveždavo tėvai... Dabar jau žinočiau, ką patarti norintiems ilgą atstumą nukeliauti baidare. Net jei keliaujama vasarą, į kuprinę reikėtų įsidėti šiltas kojines, džemperį, neperšlampamas kelnes, saugančias ir nuo saulės spindulių, ir nuo blogo oro, įvairesnio maisto“, – rekomendavo A. Matulis.

Į žygį vandeniu jis patartų pasiimti ir navigacijos prietaisą, nes susiorientuoti nepažįstamoje aplinkoje kartais būna itin sunku. Kai reikėdavo pasirinkti kelią, Andrius tai, kur nusprendė sukti, pasižymėdavo.

„Jei reikėdavo grįžti, tuomet žinodavau, kurią kryptį buvau pasirinkęs“, – kalbėjo pašnekovas.

Visą atstumą kartu su Andriumi įveikė jo augintinė Dori. Šunelis pirmas dvi kelionės dienas nuolat miegojo, o trečią ėmėsi veiklos.

„Tai situaciją sunkino, bet Dori buvimas greta įnešė labai teigiamų emocijų“, – sakė A. Matulis.

Iš pradžių keturkojė mito sausu maistu, tačiau jam sušlapus puotaudavo kartu su šeimininku.

„Dori žygyje išmoko daug naujų komandų. Pavyzdžiui, „pasilenkti“, „greitai sėsti“. Kelionę su ja tikrai pakartočiau“, – sakė A. Matulis.