Kai pamačiau režisieriaus Vytauto PUIDOKO (31) dokumentinį filmą „El padre medico“, negalėjau patikėti, kad tai tikra istorija apie Aleksandrą Bendoraitį – lietuvių misionierių, įkūrusį plaukiojančių ligoninių tinklą, teikusį pagalbą tūkstančiams Amazonės baseine gyvenusių žmonių. Prie kėdės prikaustantis, aštrių kampų negailintis – toks šis filmas. Jau galite pamatyti jį visuose šalies kino teatruose. Šia proga kalbinu Vytautą.
Išankstinė tavo filmo premjera įvyko „Nepatogaus kino“ festivalyje. Jau spėjai dėl juostos patirti kokių nors nepatogumų?
Gal priešingai. Jį parodėme JAV tarptautiniame Kamdeno filmų festivalyje. Dvi iš ten rodytų juostų šiuo metu nominuotos „Oskarams“. Smagu, kad patekome į tokią aplinką. Tikiuosi, „El padre medico“ kelias į festivalius tik prasideda.
Kalbant apie „Nepatogų kiną“, labai patiko, kai filmas buvo rodomas pirmą kartą, – žmonės dar nežinojo, ko tikėtis, ir žiūrėjo šviežiai, be išankstinių nuostatų. Tada pajutau, kad įvyko ta tikroji kino patirtis. Žiūrovai juokėsi matydami tas scenas, kurias ir kūriau kaip juokingas. Jie liūdėjo ar pyko tada, kai tokios reakcijos ir buvo reikalingos.
Man atrodo, šio filmo stiprybė yra ta, kad kiekvienas jį gali suprasti savaip. Kiekvienas iš mūsų gali susikurti savo Aleksandrą Bendoraitį. Norėjau papasakoti Bendoraičio istoriją nieko neteisdamas, bet nieko ir nenutylėdamas.