Istorijos iš Barselonos. Genialusis ketvertukas (I dalis)
Į Barseloną galima keliauti daugybę kartų ir niekada nepavargti nuo jos siaurų Barri Gotic gatvelių, plačios ir triukšmingos La Rambla, tvarkingų Passeig de Gracia ir L’Eixample rajonų, žalių parkų ir juose besipešančių žalių papūgėlių, nuo į dangų besistiebiančių stiklinių gigantų, nuo paplūdimio mieste ir gero maisto. Tad ir vėl sėdžiu lėktuve, dar kartą skraidinančiame mane į niekada nemiegantį miestą.
Šį kartą dalį kelionės noriu skirti keturiems genijams – trims dailininkams ir architektui (taip juos vadinu). Apie ką aš čia? Žinoma, apie Antoni Gaudi, Pablo Picasso, Joaną Miro ir Salvadorą Dali, vienaip ar kitaip susijusius su Katalonija ir Barselona.
Pablo Picasso keliais
P. Picasso (1881–1973) nemažai jaunystės metų praleido Katalonijos sostinėje Barselonoje, tad nenuostabu, kad bene svarbiausias jam skirtas muziejus įsikūręs būtent čia. Be jo mieste galima rasti bene dvi dešimtis pastatų: gyvenamųjų namų, studijų, Llotja mokyklą, barą Els Quatre Gats – vienaip ar kitaip susijusių su dailininku ar jo žmona Olga. Iki muziejaus ateinu siaura tamsia gatvele, supančią mane aukštomis pastatų sienomis. Viduje galima apsvaigti nuo daugybės kubizmo pradininko ir genijaus ankstyvųjų darbų, nuo „mėlynojo periodo“ kūrybos ir galiausiai Las Meninas serijos, kurią įkvėpė Diego Velazquezo kūryba. Čia galėčiau praleisti visą dieną!
Deja, visos dienos, žvelgdama į P. Picasso vaizduotės vaisius, nepraleidžiu – pėdinu iki žymiojo Els Quatre Gats baro, įkurto 1897-aisiais ir dekoruoto dviejų kataloniečių dailininkų Ramono Caso ir Pere’o Romeu. Šis baras buvo savotiškas Barselonos atsakas Paryžiui ir čia įsikūrusiam Le Chat Noir kabaretui. Ilgainiui jis tapo žymiausių menininkų susitikimo vieta. Čia buvo kalbamasi, keičiamasi idėjomis ir išgeriama per daug vyno. Tad kai P. Picasso 1899-aisiais grįžo į Barseloną, ši vieta tapo antraisiais namais. Po kelerių metų baras bankrutavo, bet buvo atidarytas 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir tapo turistų traukos centru. Vis dėlto pamatyti vietą, kurioje dienas leido ir kiek apsvaigęs apie modernizmą diskutavo P. Picasso, smagu.
Tarp žvaigždžių, paukščių ir moterų
Joanas Miro (1893–1983) – vienas mano mėgstamiausiųjų, tad funikulieriumi keliuosi į Parc Montjuic, tiksliau – į nepaprasto grožio, ramybės ir dydžio parką, kuriame įsikūrusi Fondacio Joan Miro (lietuvių k. „Chuano Miro fondas“). Baltame moderniame pastate saugoma 217 paveikslų, 178 skulptūros, 8 000 piešinių ir daugybė dokumentų, susijusių su dailininku. Įdomiausia, kad nemažai fondo saugomų darbų J. Miro pats jam ir padovanojo.
Po žydru Barselonos dangumi galima pamatyti J. Miro darbų. Vienas iš gražiausių ir įspūdingiausių – ryškių spalvų ir abstrakčių formų skulptūra „Moteris ir paukštis“, esanti Parc Joan Miro. Bronzinė „Moters“ skulptūra stovi Casa de la Ciutat kieme. Na ir žinoma Las Ramblas, esantis Pla de l´Os, – grindinyje sukurta mozaika.
Salvadoras Dali
Salvadoras Dali (1904–1989) dažniausiai ir visiškai teisingai tapatinamas su Figereso miesteliu, esančiu šiauriau nuo Barselonos. Būtent čia genialusis menininkas gimė, čia jis palaidotas ir būtent čia įsikūręs įspūdingas S. Dali teatras ir muziejus. Tačiau daugelį metų jis praleido Barselonoje ir čia paliko savo pėdsakus.
Tad ką „salvadoriško“ galima aptikti saulėtoje Barselonoje? Žinoma, barus! Vienas iš S. Dali mėgstamiausiųjų buvo Marsella, įsikūręs El Raval vadinamoje miesto dalyje. Baras įkurtas 1820-aisiais. Netgi teigiama, kad tai buvo pirmasis miesto baras. Be to, ši vieta garsėjo parduodamu absentu ir traukė žymiausius to meto veikėjus. Ernestas Hemingway ir J. Miro irgi mėgo š ją užsukti.
Barselonoje dažnai rengiamos S. Dali darbų ar fotografijų iš kasdienio jo gyvenimo parodos. Fundacio Fran Daurel kolekcijoje galima pamatyti keletą menininko paveikslų. Tad jei planuojate kelionę į Barseloną, pasidomėkite, ar kaip tik tuo metu nevyks siurrealizmo genijui skirta paroda. Beje, tik Barselonoje sužinojau, kad žymių ledinukų Chupa-Chups etiketė buvo sukurta pagal S. Dali eskizą.
A. Gaudi Barselona
Vienintelis ketvertuko architektas, seniausias šios mano suburtos kompanijos narys – Antoni Gaudi (1852–1926). La Pedrera, arba Casa Mila, – banguotas pilko akmens fasadas primena netoliese esančios jūros bangas ir dangumi plaukiančius debesis, tačiau juodos geležinės balkonų dekoracijos grąžina į miesto šurmulį. O ant stogo stūksančios milžiniškos skulptūros primena šarvuotus viduramžių karius.
Ne taip toli nuo La Pedrera, įsispraudęs tarp namų stovi Casa Batllo – A. Gaudi ir jo kolegų restauruotas gyvenamasis pastatas. Kad esu visai arti, spėju žvelgdama į ant šaligatvio besibūriuojančią minią su fotoaparatais. Švelnios lenktos namo linijos užburia, kaukes primenantys balkonai ir kaulus atkartojančios kolonos stebina, o spalvota mozaika švytintis fasadas tiesiog užburia. S. Dali šį A. Gaudi kūrinį vadino „saulėlydžio šviesos nutviekstais debesimis, atsispindinčiais vandenyje“. Pastato vidus dar įspūdingesnis (kaip ir bilieto kaina!).
Vienas iš A. Gaudi rėmėjų ir jo kūrybos gerbėjų buvo Eusebis Guellis, kuriam architektas sukūrė ne vieną statinį. Palau Güell rūmai buvo vienas ankstyvesnių A. Gaudì darbų, dabar žavintis šešiais skirtingais spalvotais kaminais. Na, o Parc Güell pristatyti nereikia – tai vieta, kurioje sezono metu šurmuliuoja minios turistų, tačiau šaltomis sausio dienomis čia galima rasti ramybę ir išvysti puikią Barselonos panoramą. Tam pačiam E. Guelliui A. Gaudì suprojektavo Celler Güell, Pavellons Güell.
Tarsi vyšnią ant torto pasilieku Sagrada Familia. Sakoma, kad architektas nepaprastai mėgo jūrą, tad paskutinysis jo kūrinys primena jūros pakrantėje supiltą smėlio pilį. Kupina simbolių, apipinta legendomis, stebinanti išmone ir fantazija šventovė turėti būti baigta statyti 2026-aisiais, minint 100-ąsias A. Gaudi mirties metines.
Po Barseloną klajojo ir savo įspūdžius aprašė Dalia Smagurauskaitė