Istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas jaučia savyje ir aktorystės geną

Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.

Vilniaus universiteto statute numatyta, kad profesorių darbo sutartys galioja, iki jiems sukanka 65-eri. Vėliau darbas gali būti pratęstas tik dukart po trejus metus. Istorijos profesoriui Alfredui BUMBLAUSKUI lapkritį sukanka tie šešiasdešimt penkeri. Bet vienas mylimiausių ir garsiausių pastarųjų trijų dešimtmečių dėstytojų ramiai dėlioja ateities planus.

Ankstyva pensija laukia?

Jeigu būsiu reikalingas ir fakulteto taryba pratęs darbo sutartį, iš principo galima ištempti iki 71-ų. Kodėl tokia taisyklė? Manau, norima apsisaugoti nuo nukvakimo. Nes kuo senesnis žmogus, tuo ambicingesnis, kategoriškesnis dažnai tampa. Kai kurie net ima manyti, kad yra nepakeičiami... Aš – paprastas žmogus ir nesiginčiju su tokia statuto taisykle. Pasaulyje daug kur taip yra. Nors žinau ir tokių profesorių, kurie sugeba iki devyniasdešimtmečio universitete dirbti. O esama šalių, kur labai griežtai: 65 metai sukanka, ir viso gero. Amžiaus cenzas – tikrai ne veltui. Man tik keista, kad jis nenumatytas, pavyzdžiui, dirbantiems Seime. Kaip sakė Einsteinas: „Du dalykai pasaulyje yra begaliniai – visata ir žmonių kvailumas. Tik dėl visatos aš abejoju...“

Man nuostabu, kaip jūsų galvoje telpa tiek datų, įvykių, pavardžių!

„Kaip tu viską atsimeni?!“ – būna, stebisi. Pasikartoju! Be to, daug kas yra dėstyta, įsiminta, nes paprastai auditorijoje paskaitą skaitau be popieriaus. Vadinasi, išmoksti, įsimeni. Nors šiaip laikausi teorijos, kad fakto atsiminimas nėra savitikslis dalykas. Faktas yra tik priemonė idėjai, reiškiniui atpažinti. Jei gali faktu pagrįsti – gerai, bet kartais tai nėra būtina. Geriau gryna mintis – teisinga, korektiška, logiška, o faktai patys savaime prie tos minties limpa – viskas sugula į matricą. Man pačiam atrodo, kad nieko jau toje mano galvoje nebetelpa: kad ir ką perskaitytum, tuoj pat užmiršai, neatsimeni, nervas ima... Man kartais galvą pradeda skaudėti vien nuo to, kad nebeapimu visos informacijos, kuri ateina. Va, vaikščiojau po Vatikaną: ir tą norisi įsidėmėti, ir ta informacija vertinga, ir tas dar buvo negirdėta... Atrodė, galva sprogs!

Kodėl apskritai pasirinkote tokią profesiją?

Nepatiko man istorija. Net dabar ne iki galo ji man patinka. Istorijos esme laikomas faktų rinkimas. O man, kaip jau sakiau, faktai nėra tikslas. Žiūrėkite, lietuviai tuos pačius istorinius faktus, skaičius ar įvykius interpretuoja vienaip, rusai – kitaip, lenkai ar baltarusiai – dar savaip. Štai šviesaus atminimo mano mokytojas profesorius Edvardas Gudavičius buvo tikras istorijos virtuozas – gebėdavo faktų kratinyje pamatyti esmę.

Į istoriją patekau, nes stojau ten, kur, atrodė, bus lengviausia. Aš – telšiškis. Su sese augome trikotažo fabriko „Mastis“ darbininkų šeimoje. Paskui fabriką gruščikai (tyčia vartoju tokį žodį) privatizavo ir numarino, nors sovietmečiu Telšių trikotažo gamykla prilygo dar ir dabar gyvuojančiam „Utenos trikotažui“. Varganai gyvenome – kokios tos proletariato algos buvo... Įsivaizduokite, jeigu aš, paauglys būdamas, statybose per vasarą uždirbau daugiau nei abu tėvai fabrike.

Baigęs mokyklą bėgau iš Telšių kuo toliau. Nelabai jaukiai jaučiausi namuose... Nenoriu įžeisti mamos, kuri dar sveika gyva jau 95-erių sulaukusi, bet buvo per daug muštro, baimės prasižengti. Tėvas labai norėjo, kad tapčiau inžinieriumi, ir net buvo pradėjęs šnekinti, kad važiuočiau mokytis į Žemės ūkio technikumą Rietave ar Plungėje. Koks dar Rietavas?! Mūsų karta jau gyveno roko, „bitlų“ ir „rolingstounų“ muzika. Turėjome net dvi roko grupes Telšiuose.

Mūsų karta jau gyveno roko, „bitlų“ ir „rolingstounų“ muzika. Turėjome net dvi roko grupes Telšiuose. Tikrai nenorėjau būti kaimo žmogus, inžinierius prie žemės ūkio.

Tikrai nenorėjau būti kaimo žmogumi, inžinieriumi prie žemės ūkio. Tada tėvas pradėjo spausti stoti į „Visiukus“ – dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Nuvažiavau, dalyvavau ekskursijoje, kurioje būsimiems studentams demonstravo atsiveriančias lubas! Visai manęs tas stebuklas nesujaudino. Mokyklos draugas, dabar žymus archeologas Adomas Butrimas, jau studijavo istoriją, todėl pakvietė mane į atviras paskaitas, surengė ekskursiją po universitetą, nuvedė į katedrą. Man tada pasirodė, kad katedros požemiai ir universitetas – bendras statinys. Va, tai buvo wow!

Šiaip norėjau būti aktoriumi. Vaikystėje labai patiko vaidinti Žemaitės vaikų teatro studijoje, bet stoti į aktorinį neišdrįsau. Nors aktoriaus profesija mane ir dabar žavi. Tėvams apie tai net neužsiminiau – būtų išdurninę... Išvažiavau į Vilnių stoti į inžineriją (pagal tėvo norą), o įstojau į istoriją. Sunkiai įstojau. Tėvams pusmetį net nesakiau, kad patekau tik kaip kandidatas – vadinasi, nei stipendijos, nei bendrabučio.

Kur gyvenote?

Pas tokią senutę lenkę už geležinkelio, buvusioje Tankistų gatvėje. „Vaikeli, kada tu valgysi?“ – klausdavo ji manęs lenkiškai. Beveik nevalgiau. Jei pasisekdavo ir pakviesdavo geležinkelyje iškrauti ar pakrauti vagoną, laimė būdavo didžiausia – gaudavau šiek tiek pinigų. Po pirmo semestro mano balai buvo labai geri, todėl tapau oficialiu studentu ir pradėjau gauti stipendiją. Bet iki tol motina nieko nežinojo, tą pusmetį net namo į Telšius nevažiavau. Ir laiškų nerašiau. Dingau ir dingau. Paskui jau į bendrabutį ateidavo mamos laiškai: „Visai neparašai...“

Norėjote laisvas, nepriklausomas būti?

Man atrodo, buvau per daug prispaustas, sugniuždytas gyvenimo, todėl vis bėgau nuo kažko. Esu pas psichologą kažkada ėjęs. „Jūs perlaužtas esate...“ – išgirdau.

Ne kartą bandžiau bėgti ir nuo istorijos. Ėjau į Religijos muziejų, kuris tada buvo Šv. Kazimiero bažnyčioje, – gal ten gausiu kokio darbo. Ėjau į Filosofijos, sociologijos ir teisės institutą – gal netyčia rasiu save filosofijoje. Bet galiausiai profesorius Edvardas Gudavičius paėmė mane į savo rankas ir pasakė: „Filosofuoti galime ir istorijoje.“ Metus intensyviai pas jį mokiausi. Penktame kurse supratau, kad niekur nuo tos istorijos nebepabėgsiu.

Tais laikais studentai pasiutusiai gerdavo. Ir aš nespjoviau į tai, bet taip, kaip aukštesni kursai gėrė, mes nepajėgdavome. Mūsų kursas jau buvo truputį kitoks – knygų daug skaitėme, mokėmės. Alų, aišku, gerdavome, bet girtavimas mums jau nebuvo gyvenimo esmė ar būdas užsimiršti. Kaip dabar atsimenu: sėdėdavome bendrabučio koridoriuose ant grindų ir skaitydavome. Nes kambariuose tada kas kita vykdavo... Bet čia – jau ne spaudai (juokiasi).

Meilė? Jos turbūt netrūko ir aplink jus?

Aš labai anksti įsimylėjau ir anksti vedžiau – po trečio kurso. Nuo tada laisvos meilės mane apeidavo. Mano šeimos istorija gana sudėtinga: pirmus metus po vedybų gyvenome atskirai: aš – bendrabutyje, žmona – sau. Antrais metais kažkaip sugebėjome gauti leidimą gyventi bendrabučio kambaryje dviese. Dar baisiau, kad sūnus labai greitai gimė – tuoj baigus ketvirtą kursą. Buvo amen: pinigų nėra, darbo nėra, namų nėra... Tada ir norėjau istoriją mesti, bet Gudavičius sustabdė, liepė sėsti prie disertacijos. Dar gavau kelis kursus dėstyti, kad būtų iš ko pragyventi. Tapau kaip arklys uždengtomis akimis – variau tik į priekį nieko nematydamas.

Vienintelė atgaiva širdžiai buvo „langų spektakliai“, kuriuos nuo 1982-ųjų pradėjau statyti per Istorikų dienas. Pats sukūriau scenarijų, režisavau ir atlikau pagrindinį Karaliaus Ūbo vaidmenį. Sukūriau absurdo komediją, Karalių Ūbą sujungiau su Barbora Radvilaite, kėlėme taures už neprigulimingą Lietuvą... Žinojau tokį Klaipėdos teatro artistų tostą: „Ponai ir ponios, prašom pakelti taures už neprigulimingą Lietuvą, jos atominį povandeninį laivyną ir gražiausią ponią mūsų kompanijoje – ponią Juliją!“ O juk pagal scenarijų Karalius Ūbas ką tik išgyveno meilės istoriją su Barbora – ji turėjo suvilioti Karalių, kad šis duotų Lietuvai nepriklausomybę nuo Lenkijos. Scenarijus – ant realybės ir absurdo ribos, viskas taip susukta, kad suprasti negali, kas tiesa ir kas išmislas. Bet juk tai buvo 1982 metai...

Po spektaklio manęs labai griežtai ėmėsi partiniai universiteto žmonės ir saugumas. Pasakojo, kad saugumiečiai išnaršė visus istorikų kursus – ieškojo studenčių, vardu Julija. Atsirado viena neakivaizdininkė nabagė, niekuo dėta. Ilgą laiką nesupratau, kuo jiems tas vardas užkliuvo. Tik visai neseniai suvedžiau galus: o gal dėl to, kad Julija buvo pirmoji Algirdo Brazausko žmona? Kita vertus, kas tada buvo Brazauskas? Partinis funkcionierius, Centro komiteto sekretorius, ir tiek. Bet kažkam labai užkliuvau, vienas kolega pasakojo, kad per susirinkimą apie mane kalbėjo net aštuonias valandas! Laimei, saugumas manęs netampė, netardė, neverbavo – tik aplinkui zujo. Užtat iki šiol daug kas atsimena Istorikų dienas ir Karalių Ūbą.

Spektaklio pažiūrėti susirinkdavo ne tik Istorijos fakulteto studentai, iš lūpų į lūpas sklisdavo informacija, sueidavo senamiesčio inteligentai ir net Pilies gatvės pankai, išsiskutinėję galvas ritualiniais ženklais. Mes vaidindavome universiteto languose, žiūrovai kieme galvas užvertę žiūrėdavo. Aišku, buvo įtampos, kad kas nors alaus padauginęs riaušių nesukeltų, į langus tuščio butelio nepaleistų. Kartą taip ir buvo, rektorius mane jau kitą rytą ant kilimo pasiaiškinti iškvietė.

Iš šalies žiūrint, visas mėnuo šuniui ant uodegos nueidavo, kol parengdavome tą spektaklį, kol surepetuodavome. Studentams gegužės mėnuo ir taip sunkus – egzaminai, atsiskaitymai, diplominiai, bet visi su tokiu užsidegimu imdavosi! Istorikų dienos iš tiesų būdavo kažkas ypatingo, įsimintino. Vaidinimą pradėdavome vakare. Spektaklio pabaigoje – jau visai sutemę ir tada įvyksta didžioji atrakcija. Prieš spektaklį išsikeisdavau penkis ar daugiau rublių po vieną kapeiką, kad būtų bent dvi saujelės monetų. Dar maišelį suplotų alaus butelių kamštelių pasiruošdavau. „Čia jums – prisiplėštas Rusijos rublis! Čia jums – auksas!“ – sušukdavau ir švystelėdavau į susirinkusius monetas bei auksą – suplotus kamštelius. Žmonės puldavo rinkti – ypač kapeikų. Puiki mizanscena! O tada Karalius Ūbas užriaumodavo: „Niekšai, lauk!“ Kai baigdavome spektaklį, atrodo, net palengvėdavo. Tuomet – iki paryčių linksmybės su alumi ir šokiais.

Toks jausmas, kad jums teatro veikla, aktorystė buvo savotiškas pabėgimas nuo kasdienybės, kurioje skendote su darbais, istorinėmis datomis ir faktais...

Galbūt. Man ten visada būdavo linksmiau, smagiau, lyg laisviau. Istorija man atrodė daug nuobodesnė nei aktorystė. Ir šiandien taip atrodo (juokiasi).

Penkerius metus organizavau Istorikų dienas, bet paskutiniais metais, 1987-aisiais, universiteto prorektorius uždraudė „langų spektaklį“. Netrukus prasidėjo Sąjūdis, Atgimimas – nebebuvo dėl ko kurti perkeltinės prasmės spektaklių, jau galėjome kalbėti tiesiai. Juk suvokiau, kad sovietmečiu tais savo spektakliais tampėme liūtą už ūsų, bet naiviai tikėjau, kad mūsų jis nesuės.

O kaip augo jūsų vaikai?

Atvirai sakau: savo šeimą esu labai nuskriaudęs. Nelabai rūpinausi, nelabai žiūrėjau, laiko nei sūnui, nei dukrai neskyriau. Šeimos gyvenimą ant savo pečių tempė buvusi žmona. Ypač kai gimė sūnus, o po penkerių metų – ir dukra. Supratau, kad žūsim, jei nesiimsiu papildomų darbų. Tapau korepetitoriumi – ir dar labai sėkmingu. Per du vasaros mėnesius, pamenu, uždirbau dvejų metų algą universitete... Tūkstančius rublių! Pradžioje nežinojau, kiek imti. Vidutinis mėnesinis atlyginimas tada buvo 200 rublių. Ateina koks pasiturintis tėvas, atveda sūnelį, kurį reikia parengti stojamiesiems į universitetą. „Du šimtai rublių. Paruošiu“, – nelabai užtikrintai pasiūlydavau. Net nesiginčydavo! Bet vasarų paskui ne vienus metus beveik neturėjau: žmona su vaikais išvažiuodavo mėnesiui ar dviem prie jūros, o aš likęs Vilniuje ardavau kaip bėris.

Aš labai anksti įsimylėjau ir anksti vedžiau – po trečio kurso. Nuo tada laisvos meilės mane apeidavo.

Olandų gatvės bendrabutyje turėjau kambarėlį, stovėjo sofa ir stalas, prie jo sutilpdavo šeši mokiniai. Septintas – jau per jėgą, kai visai nebūdavo kur jo įtaisyti... Pirma pamoka devintą valandą, antra – vienuoliktą, tada – pirmą, trečią, penktą ir septintą. Šešios pamokos po pusantros valandos su šešiais ar septyniais mokiniais. Paskutinė baigdavosi apie devintą ir tada – tekinom į šalia esančią šašlykinę, kur galėdavai karšto maisto užsisakyti iki pusės dešimtos vakaro. Net kai prasidėjo Atgimimas, Sąjūdis, Baltijos kelias, man jokių mitingų ir susibūrimų nereikėjo – neturėjau jėgų išlipti iš lovos, koks nuovargis buvo.

Ne į Sąjūdžio mitingus, bet į jo veiklą visgi nėriau stačia galva ir iš visos širdies. Daug važinėjau su paskaitomis į Kauną, Šiaulius, Klaipėdą, Kretingą, Panevėžį. Tie, kurie taip karštai ir aistringai nepuolė, dabar atrodo protingesni... Gerai, kad politika manęs neįtraukė. Žiūriu, mano gyvenimas aiškiai dalijasi į tris skirtingus dešimtmečius: sunkus mokyklos ir studijų dešimtmetis, dar sunkesnis – disertacijos rašymo ir Istorikų dienų dešimtmetis, o paskui – Atgimimas ir daugiau nei dešimt pačių sunkiausių dekanavimo metų. Triskart rašiau pareiškimą, kad atsisakau būti dekanu, dukart mano pareiškimą suplėšė, o trečią kartą bandė perkalbėti geras bičiulis – sutikau, bet vėl kaip tas arklys uždengtomis akimis įsikinkiau į neįveikiamus darbus.

Juk Lietuvai atgavus nepriklausomybę ne Matematikos ar Lietuvių kalbos fakultetams, o būtent Istorijos fakultetui teko pertvarkyti visą savo mokymo sistemą, studijų modelį – perkonstruoti važiuojantį traukinį. Niekam tokių reformų universitete nereikėjo daryti kaip mano laikų istorijos dėstytojams. O dar universiteto infrastruktūra tuo metu buvo nesutvarkyta, pinigų nebuvo net algoms – iš dekano priedo, pamenu, tik pakeliui cigarečių užtekdavo.

Kodėl subyrėjo jūsų santuoka? Vėl bėgote nuo savęs ir šeimos?

Nuo manęs pabėgo – taip tiksliau būtų sakyti. Formaliai santuokoje pragyvenome beveik dvidešimt metų – nuo 1977 iki 1996-ųjų. Vidinės skyrybos įvyko kiek anksčiau. Sūnui tada buvo apie šešiolika – pats bjauriausias, sunkiausias metas vaikams. Žmona išėjo, dukra su ja, o sūnus nusprendė likti. Man atrodo, manė, kad aš teisesnis toje skyrybų istorijoje. Taip viliuosi, nors niekada atvirai nesame apie tai kalbėjęsi. Nedrįstu klausti.

Mangirdui šią vasarą 43-eji suėjo, šeimos dar nesukūrė, bet turi panelę. Jogailei – 38-eri, irgi turi kavalierių iš Sardinijos, neduokdie, pavadinsi italu (juokiasi).

Vardus vaikams, aišku, sugalvojote jūs.

Taip, buvo tokie Lietuvos didikai Mangirdai, bet penkioliktame amžiuje toje giminėje liko tik moterys ir pavardė išnyko. O Jogailės vardo kaltininkas – Jogaila Morkūnas. Kartą užeina pas mane švogeris ir taip paslaptingai sako: „Ar nori pamatyti gyvą Jogailą?“ Išpūčiau akis: aišku, noriu! „Išeik į kiemą“, – sako. O ten stovi toks jaunas vaikinukas putliais skruostukais. „Kas toks esi?“ – klausiu. Jogaila. Taip man įstrigo tas vardas, o čia kaip tik žmona dukrą pagimdė. Tai buvo 1983-ieji – kaip tik tie metai, kai Gudavičius atkalbėjo mane istoriją mesti. Tapau jo sekėju: profesoriaus tikslas buvo iš dangaus nuleisti gal ir ne visai pelnytai išaukštintą kunigaikštį Vytautą, o karalių Jogailą pakelti iš pragaro. Taip ir atsirado vardas Jogailė. Kai lenkams dabar pasakau: „Mano dukra – Jogailė (Jegelko)“, pasisekimas būna milžiniškas. Juokauju, kad lenkai gal už tai man tris ordinus davė (juokiasi).

Sūnus pasirinko istoriją – nuėjo mano pėdomis, nors neskatinau. Net atkalbėti ne kartą bandžiau, bet kai jis tvirtai apsisprendė, supratau, kad galiu tik padėti. Sūnus baigė istorijos bakalauro, magistrantūros studijas ir dar doktorantūrą. Dirba Judaikos tyrimų centre, pramoko skaityti jidiš, imsis ir hebrajų kalbos. Mangirdas yra puikus informacijos rinkėjas, kartais galvoju – tobulas sekretorius. Nedaug šnekantis – visiška mano priešingybė. O dukra – visa į mane. Studijavo socialinį darbą Graco universitete, taip pat Vokietijoje. Dabar gyvena šalia Liuksemburgo, dirba amerikiečių bendrovėje, užsiimančioje nekilnojamuoju turtu.

Buvote ir tebesate vienas mylimiausių universiteto dėstytojų. Neabejoju, kad į jus žiūrėjo daug meilės kupinų studenčių akių. Bet šeimos daugiau nesukūrėte. Kodėl?

Kad aš seniau kažkaip nejausdavau tos meilės, nematydavau tų akių... Gal žioplas buvau. O dar ir etikos kodeksas yra – dėstytojui prie studenčių lįsti nevalia. Turėtų būti bent jau aspirantė ar dėstytoja – sąmoninga moteris (juokiasi). Dažniausiai tas, kurias įsimylėdavau, būdavo ištekėjusios. Viena, kita, trečia... Tai negi skirsi šeimą? O tos, kurios gal man ką nors jautė, dėmesio nesulaukusios ištekėdavo už kitų. Ir vėl likdavau ant ledo. Kokios man reikėtų? Gražios ir protingos. Įdomiausia, kad tokios mane ir supa visą gyvenimą. Bet kol pasisuku, būna jau per vėlu.

Tačiau girdėjau istoriją, kad iš meilės esate daug svorio netekęs...

Nežinau, ar iš meilės. Man svoris krito ir augo visai dėl kitų priežasčių. Aš juk skrandžio žiedą turiu – pastaruoju metu jau taip stipriai užveržtas buvo, kad nebegalėjau nieko nuryti – net vandens. Ačiū, gydytojas šiek tiek atlaisvino, dabar lengviau. Man svoris paprastai nukrisdavo, kai nustodavau vartoti alkoholį. Žiūrėk, mėnuo du – ir dvidešimties kilogramų kaip nebūta. O dar pradėjau baseiną lankyti – irgi dėl sveikatos.

O kaip būti bohemos dalimi, jei negali linksmintis iš visos širdies?

Sunku, labai sunku. Bet dabar ir tos bohemos mažiau: vienas, du ir... trečio jau nebėra. Aš – tas trečias. Kita vertus, siauras tas mano draugų ratas, nors atrodo, kad aplink mane – minia. Gyvenimas dabar apskritai pasidarė daug ramesnis ir vienišesnis. Kai sūnus išsikraustė, visai vienas namuose likau. Šiandien buvau užsirašęs priminimą: „Siurblys.“ Galvojau, jūs ateisite – reikia pasitvarkyti. Nespėjau. Bet šiaip išsisiurbliuoju, išsiskalbiu pats. Lyginti siaubingai nemėgstu. Juokiuosi, kad nuo moterų mane išvadavo džiovyklė – anksčiau svajodavau, kad kas marškinius išlygintų, o dabar džiovyklė taip išpučia, kad net lyginti nereikia. Valgyti irgi pats pasidarau: vakar voveruškų pasikepiau, šiandien vištą keptą turiu – pasišildysiu, bus labai skanu su paraugintais agurkais. Kartais pietus iš kinų restorano parsinešu. Tikrai nepriklausau tiems, kurie sako, jog moterys reikalingos, kad namuose būtų šilto maisto ir išlygintų marškinių. Esu visiškas moterų emancipacijos šalininkas.

Dėliojate, koks bus jūsų gyvenimas baigus profesoriaus karjerą?

Viskas priklausys nuo to: sugalvosiu, ką įdomaus galiu veikti, arba ne. Gal rašyti imsiu, gal ką nors sukursiu. Pensijos nėra didelės, todėl tikrai teks žiūrėti, kiek sveikata dar leidžia prisidurti gyvenimui. Sakiau, senatvėje reikės tapti pavežėju: užsikabinsiu ant mašinos plafoną su užrašu „Veža Bumblauskas“ – vešiu ir pasakosiu ką nors pakeleiviams.

Nuostabu! Žinote, kokia eilė rikiuosis prie jūsų taksi?!

Manote? Mane dabar kartais samdo dėl tokio keisto reikalo... Kartą kreipėsi moteris: „Ar galiu jus padovanoti savo vyrui?“ Atsimenu, net kalbos dovanos kelioms minutėms netekau: „Kaip sakot?“ Pasirodo, ji norėjo, kad nuvykčiau pabendrauti su jos vyru, alaus išgerti – sąskaitą ji apmoka, aš būsiu gimtadienio dovana. Pasirodo, vyras buvo svajojęs su manimi pabendrauti. Žmona padarė jam tokį gimtadienio siurprizą. Iš viso buvo kokie penki tokie komerciniai užsakymai. Vienos didelės logistikos kompanijos darbuotojai nugirdo savo bosą kalbant: „Nebėra su kuo Lietuvoje pasikalbėti. Nebent su Bumblausku.“ Per boso gimtadienį mane pakvietė, pasodino brangiausiame restorane – stalelis ypatingiems svečiams prie lango, puiki vakarienė ir dar gavau galingą honorarą.

O jums tokie pokalbiai įdomūs?

Dar ir kokie įdomūs, nes tai būna neeiliniai žmonės! Man reikia pasistengti, įtempti visas intelektines galias, kad būčiau vertingas pašnekovas. Apskritai neskirstau žmonių į runkelius ir elitą – man visi įdomūs. Neniekinu ir komercinių paskaitų – bet kokioje auditorijoje pagauti susidomėjusias akis lektoriui yra didelė vertybė. Patinka, kai po paskaitos ploja. O kai ploja universitete po paskaitos – išvis netikėta būna, net susijaudini. Pamenu, ir mes ketvirtame kurse, po paskutinės Gudavičiaus paskaitos, pradėjome ploti – jam tai įsiminė.

Kartą kreipėsi moteris: „Ar galiu jus padovanoti savo vyrui?“ Atsimenu, net kalbos dovanos kelioms minutėms netekau.

Dėstydamas visada noriu pasakyti ką nors negirdėto, įdomaus, sujungti faktus, kurie, atrodo, nesijungia, improvizuoti ir nebūti suvaržytam akademinio teksto. Užtai kartais sulaukiu: „Bumblauskas prišnekėjo nesąmonių!“ Tai atšnekėk – ko tyli? Arba, kai nori įgelti, meta didžiausią paniekinimą artistui: klounas. Koks jis istorikas – jis klounas! Bet jau užsiauginau storą odą, manęs tai nebežeidžia. Tai tik rodo, kad su Gudavičiumi kitaip žiūrėjome į istoriją negu dominuojanti matrica. Sunkiausiu ir vertingiausiu savo vaidmeniu vadinu daug metų gyvavusią laidą „Būtovės slėpiniai“ – ten turėjai būti ir istorikas, ir artistas. Ši laida mus su Gudavičiumi padarė garsius, kažkas iš filosofų net pasakė, kad mes sugalvojome filosofinį istorijos matymo būdą. Tuo didžiuojuosi. Ir Nacionalinę premiją už šią veiklą gavome. Nuoširdžiai manau: jeigu esu matomas ir žinomas, tai tik todėl, kad esu nykštukas ant milžino – Edvardo Gudavičiaus – pečių.

Nustojau gailėtis dėl profesijos, kai radau savo stilių joje. O jeigu būčiau neradęs? Turbūt būčiau keitęs profesiją arba prasigėręs. Bet suprantu ir tai, kad aktorystės genas manyje krebždės visada. Nesvarbu, kad ne teatro, o istorijos scenoje stoviu. Mane kažkas yra pavadinęs istorijos režisieriumi – gal ir teisingai.