„Už kerėjimą mirties bausmės buvo skiriamos dar ir XVIII amžiaus antrojoje pusėje, bet jau daug rečiau...“ – pasakoja knygą „Slanimo raganos. Sapiegų byla“ parašiusi Vytauto Didžiojo karo muziejaus Kaune direktoriaus pavaduotoja Kristina PETRAUSKĖ (35). Apie LDK istoriją ir kultūrą ji pasakoja ir socialiniuose tinkluose, pasivadinusi „chistorike“: instagrame turi arti 40 tūkstančių sekėjų, o tiktoke – per 70 tūkstančių.
Kaip pasirinkote istorikės kelią?
Augau tuo metu, kai savaitgalių rytais per televizorių buvo rodomi dokumentiniai filmai su protingai komentuojančiais žmonėmis. Man tai atrodė taip kieta! Ir pati norėjau taip mokėti. Antra: nuo vaikystės mėgau skaityti istorinius romanus. O juos skaitant visada lydėdavo abejonė: ar tikrai autorius aprašo taip, kaip buvo? Ar tikrai Miledi iš „Trijų muškietininkų“ galėjo turėti tatuiruotę? Atsakymų ieškodavau istorinėse knygose. Trečia: gyvenau pačiame Kauno centre, tarpukario inteligentų rajone. Kaimynė turėjo kalnus senovinių žurnalų, tarp jų man leisdavo kapstytis. Kartą į rankas pateko Vinco Pietario knyga „Algimantas“, kurioje vaizduojama XIII amžiaus Lietuva. O knygos pabaigoje buvo straipsnis apie tai, ar apskritai galėjo egzistuoti toks Algimantas. Tada supratau, kas yra istorikas, ir panorau studijuoti istoriją. O mano tyrimų lauku tapo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.