Istorinė miesto tarša: nematomi urbanizacijos pėdsakai
Šiandien gyvenamieji ar komerciniai kvartalai geocheminiame žemėlapyje kartais sutampa su buvusiomis remonto bazėmis, sandėliavimo aikštelėmis ar geležinkelio atšakomis – vietomis, kurių istorinė paskirtis nebėra akivaizdi. Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) Hidrogeologijos ir ekogeologijos skyriaus vyriausioji specialistė Virgilija Gregorauskienė sako, kad miestai saugo skirtingų laikotarpių veiklos pėdsakus – nuo pramonės plėtros iki transporto intensyvėjimo. Jie atsispindi grunte ir paviršinėse nuogulose, kuriose išlieka skirtingais laikotarpiais susikaupusių cheminių elementų koncentracijos.
Geocheminiai žemėlapiai leidžia šiuos pokyčius vertinti kaip duomenų visumą, parodančią, kaip kito urbanizuota aplinka ir kokie procesai joje vyko. Lietuvoje urbanizuotų teritorijų geocheminiai tyrimai pradėti XX a. pabaigoje. Imami grunto, sniego dangos, upelių dugno nuosėdų, pramoninių dulkių, samanų, piktžolių mėginiai.
Tokiais tyrimais buvo įrodyta, kad, pvz., per Europoje veikiančių gamyklų kaminus į atmosferą patekę vario ar cinko turintys junginiai gali būti pernešti vėjo ir nusėsti gyvenamosiose teritorijose, dažnai formuodami didesnės koncentracijos zonas pagal vyraujančią oro srautų kryptį. Tuo tarpu gyvsidabris dėl ilgesnio išsilaikymo atmosferoje gali būti pernešamas tolimus atstumus ir nusėsti šiaurinėse platumose, kur jo pėdsakų aptinkama tundros ekosistemose, įskaitant kerpes ir samanas.
Be to, tai leidžia vertinti skirtingus laikotarpius: sniego danga atspindi šaltojo sezono veiklos cheminių elementų sudėtį, o dugno nuosėdose fiksuojami ilgesnio laikotarpio procesų įrodymai. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai sniego mėginiuose nustatyti elementai nesutampa su vietiniu fonu – tai rodo, kad dalis teršalų į miestą patenka kartu su oro masėmis iš kitų regionų.
Geocheminiai duomenys rodo ir tai, kad padidėjusios cheminių elementų koncentracijos dažniausiai siejamos su buvusia ar esama pramonine veikla, intensyvaus eismo zonomis ar istoriniais infrastruktūros sprendimais. Skirtingose miesto dalyse gali susiformuoti saviti, tik jiems būdingi, cheminių elementų pasiskirstymo modeliai.
„Pavyzdžiui, buvusiose metalo apdirbimo teritorijose dažniau nustatomos padidėjusios vario ar cinko koncentracijos, o prie istorinių transporto mazgų aptinkama švino pėdsakų, siejamų su ankstesniais laikotarpiais, kai buvo naudojami etiliuoti degalai. Kai kuriose vietose sunkiųjų metalų koncentracijos gali keliasdešimt ar net kelis šimtus kartų viršyti gamtinį geocheminį foną“, – sako V. Gregorauskienė.
Tokie skirtumai padeda identifikuoti buvusios veiklos zonas net tada, kai jų pirminė paskirtis jau pakitusi. Tarkim, šiandien ramus biurų kvartalas geocheminiame žemėlapyje gali sutapti su buvusia remonto baze ar krovinių aikštele, kurios fiziniai ženklai jau seniai išnykę.
Ne rečiau geocheminiai žemėlapiai atskleidžia ir ne tokius akivaizdžius procesus – pavyzdžiui, buvusių smulkių dirbtuvių ar senųjų katilinių teritorijas, kurios vizualiai nebesiskiria nuo gyvenamųjų rajonų, bet cheminių elementų pasiskirstymas išduoda ankstesnę jų paskirtį. „Pastaruoju metu ryškėja tendencija, liudijanti, kad naujųjų gyvenamųjų rajonų dirvožemis „praturtinamas“ cheminėmis medžiagomis, perkeliamomis su senųjų gamyklų teritorijose iškastu gruntu ar pagilintų paviršinių vandens telkinių dumblu“, – atkreipia dėmesį V. Gregorauskienė.
Kartais tik lyginant skirtingų laikotarpių žemėlapius išryškėja nedidelės zonos, kurių pokyčiai nepastebimi atliekant pavienius matavimus. Tokiais atvejais svarbi ilgalaikė duomenų analizė.
Istorinio užterštumo vertinimas – svarbi geocheminio kartografavimo dalis. Net pasikeitus teritorijos funkcijai ar nutraukus pramoninę veiklą, paviršinėse nuogulose gali išlikti ankstesnių procesų nulemti elementų koncentracijų pokyčiai. Kai kuriais atvejais jie aptinkami kelių dešimčių centimetrų gylyje ir tampa aktualūs planuojant naujus statybos ar infrastruktūros projektus, kai statybų metu atidengiami senesni užpiltų teritorijų sluoksniai.
Geocheminiai žemėlapiai naudojami vertinant geologinės aplinkos būklę ir planuojant teritorijų naudojimą. Jie padeda nustatyti vietas, kuriose gali būti reikalingas papildomas geologinės aplinkos įvertinimas ar detalesnė analizė. Kadangi Lietuvoje geriamasis vanduo daugiausia išgaunamas iš požeminių išteklių, grunto ir paviršinių nuogulų duomenys svarbūs ir platesniame bei istoriniame geologinių procesų kontekste.
Projektas „Informavimas apie aplinkos taršos prevenciją ir kontrolę“.
Projekto partneriai: Lietuvos geologijos tarnyba, Aplinkos apsaugos departamentas, Aplinkos apsaugos agentūra.
Projekto vykdytojas – Aplinkos projektų valdymo agentūra.
Projektas finansuojamas Sanglaudos fondo lėšomis.
