Istorinio romano „300 spartiečių“ pamokos, kurios pravers ir šiuolaikiniam vyrui

Iš vyro neretai vis dar reikalaujama būti stipriam, kad būtų galima pasislėpti kaip už mūro, bet tuo pačiu būti rūpestingu ir dėmesingu, būti principingu, fiziškai tvirtu, finansiškai apsirūpinusiu, bet kartu ir leisti daugiau laiko su šeima, kalbėtis, rūpintis savo išvaizda ir įdomiai leisti laisvalaikį.

Bandant ieškoti tiesos tarp tradicinio, konservatyvaus vyro stereotipo ir besiformuojančio platesnio šiuolaikinio lyčių suvokimo ir jų vaidmenų, gali būti sunku nepasimesti tarp aplinkos lūkesčių, savo prigimtinių savybių, norų ir suvokimo. Tačiau ištikus vyriškumo krizei verta atsigręžti į bendražmogiškas vertybes. Permąstyti prioritetus ir išsigryninti svarbiausius dalykus gali padėti Spartos karių išmintis.

Žinomas amerikiečių rašytojas Stevenas Pressfieldas, knygoje „300 spartiečių“, pagal kurią pastatytas populiarumo visame pasaulyje sulaukęs filmas, aprašo istorinį Termopilų mūšį, kai 480 m. pr. Kr. nedidelis spartiečių karių būrys sustabdė milžinišką persų armiją.

Autorius detaliai ir vaizdingai aprašo mūšio lauką, ginkluotę ir karių veiksmus, tačiau ne mažiau svarbi yra jausmų, vidinių išgyvenimų ir motyvacijos linija. Kad ir koks svarbus kare buvo fizinio pasirengimo ir nuoseklių, alinančių treniruočių vaidmuo, didžiausia šių vyrų nepalaužiamos galios paslaptis slypėjo dvasinėje stiprybėje.

Spartos karo vadų pamokos istoriniams laisvės gynėjams aktualios ir šiandien. Tvirtas vertybinis pamatas gali padėti ne tik realiame mūšio lauke, tai svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Įsisąmoninti svarbiausi principai negarantuoja pergalės, bet jie suteikia kovai prasmę.

Iš istorinio romano „300 spartiečių“ galima išskirti 5 svarbiausius dalykus, kurie aktualūs ir šiandienos žmogui ir gali tapti vertingu priminimu ar pamokomis:

1. Nepasiduoti baimėms. Tik dievai ir didvyriai gali likti narsūs vienumoje. Vyras drąsos įgauna tik vienu būdu – kai jis yra greta ginklo brolių, kai stovi savo genties ir miesto rikiuotėje. Negalima tikėtis didvyriškumo iš to, kuris paliktas vienas, atskirtas nuo dievų ir namų.

Spartiečiai buvo išplėtoję fobologijos (mokslo apie baimę) discipliną ir įsitikinę, kad baimė užgimsta kūne ir jame turi būti nugalėta. Nes vos ji užvaldo kūną, įsisuka pats save maitinantis baimės ratas – fobokyklos – ir galiausiai baimė tampa nevaldoma. O įvedus kūną į afobijos, arba bebaimiškumo, būseną, spartiečiu manymu, bebaimis bus ir protas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Vyriškumo mokymus vedantis Šarūnas Kaniava: „Didžiausia vyro vertybė yra laisvė, ne šeima“

Kiekvieną žmogų dievai apdovanoja talentu, kuriuo jis gali nugalėti baimę. Pasak fobologijos disciplinos, narsa ir dainavimas yra susiję su širdimi ir plaučiais. Štai kodėl žygiuodami į kovą lakedaimoniečiai dainuodavo. Jie buvo mokomi atverti gerklę ir pritraukti plaučius oro, laikyti jį kiek galima ilgiau, o tada iškvėpti jį drauge su baime.

2. Vertinti draugystę ir laikytis išvien. Spartoje be jokios bausmės buvo atleidžiama už kovoje pamestą šalmą ar krūtinšarvį, tačiau atimamos visos piliečio teises iš to, kuris grįžta be skydo. Taip yra todėl, kad šalmą ir krūtinšarvį karys nešioja siekdamas apsisaugoti pats, o skydą – dėl visos rikiuotės saugumo. Viena nepatikrinta grandis susilpnina grandinę.

Kai karys kaunasi ne už save, bet už savo brolius, kai jis siekia ne šlovės ar savo gyvybės išsaugojimo, bet nori atiduoti visą save bendražygiams, stengdamasis neapleisti jų bėdoje, įrodyti, kad yra vertas kovoti kartu su jais, tada jo širdis iš tiesų prisipildo paniekos mirčiai, jis peržengia savo paties ribas ir savo veiksmais prisiliečia prie dievų.

Kai šiuolaikinis lyderis iš visų jėgų stengiasi pasiekti užsibrėžtų tikslų, svarbu, kad turėtų komandos palaikymą ir savo kova gintų ne asmeninį, savanaudišką interesą, o platesnės grupės.

3. Išmokti aukotis. Spartos vadai savo kariams teigė, kad už visus gerus dalykus gyvenime reikia sumokėti, o pats saldžiausias iš jų yra laisvė, kurios kaina – drausmė ir pasiaukojimas, užuot rinkusis lengvą gyvenimą.

Taip pat karo vadai tikėjo, kad kovojant su baimėmis, galingas sąjungininkas yra įprotis, kad galima įprasti bijoti ir pykti arba išlikti susitvardžiusiam ir drąsiam. O baimės priešybe laikomas darbas, nes tik konkretus judesys ar praktika skatina veikti. Prieš lemiamus mūšius karalius Leonidas savo kariams patarė nugalėti mirties baimę sugretinant ją su dar didesne – nešlovės baime, su baime nuvilti savo bendražygius, artimuosius, savo šalį.

4. Strategiškai mąstyti ir treniruotis. Spartos karinės pratybos garsėja kaip vienos sunkiausių istorijoje. Visi patogumai ir malonumai būdavo paliekami namuose. Svarbiausia naktinių pratybų paskirtis buvo išsiugdyti gebėjimą judėti nelygioje vietovėje naktį, kai akys niekuo negali padėti, ir išmokti tokiomis sąlygomis rast savo vietą falangoje.

Pratybų sunkumai skirti ne tiek sustiprinti raumenis, kiek užgrūdinti protą. Spartiečiai kalbėjo, jog laimėti gali kiekviena kariuomenė, jei tik ji sugeba išsilaikyti ant kojų, nes tikrasis išbandymas prasideda tada, kai pasibaigia visos jėgos ir pergalė priklauso vien tik nuo valios. Principas, kad svarbiausia yra mokėti tinkamai pasielgti ir sutelkti visas jėgas netikėtose situacijose, galioja ir šiandien. Ir pritaikomas ne tik kare.

5. Išlikti garbingu ir patriotišku. Stiprindami savo karių dvasią ir narsą, spartiečių vadai akcentavo, kad privalu laikytis žodžio, o savo užduotis ir priesaikas įvykdyti iki galo. Net jei tektų aukoti gyvybes. Net žinant, kad jėgos nelygios ir pralaimėjimas yra neišvengiamas. Jie buvo įsitikinę, kad garbingas pralaimėjimas gali būti didesnė istorinė pergalė nei lengvas mūšis.

Atsidavimas ir ryžtas bei tikėjimas iki paskutinės minutės savo kariais ir savo šalimi, įkvepia drąsą ir viltį likusiems gyviems, likusiems kovoti ir suteikia stiprybės iškovoti lemiamą pergalę ateity.

Už Spartos laisvę kovojo ne tik šios tautos atstovai, gyvybę paaukoti buvo pasiruošusių ir tų, kuriems tai nebuvo kraujo pareiga, kurie tarnystę rinkosi laisva valia. Būtent jie jautėsi mūšio akivaizdoj kaip niekad laisvi ir užtikrinti savo pasirinkimu.

Šiandien laisvės rinktis kiekvienas turi gerokai daugiau nei spartiečiai. Tad verta skirti laiko, pasisemti išminties iš istorijos, išsigryninti savąją vyriškumo sampratą, likti garbingais žmonėmis ir perduoti vertybes ateinančioms kartoms.