Istorinių bestselerių autorius Kenas Follettas: „Man nuoširdžiai patinka daug uždirbti“

Garsiausias Keno Folletto romanas „Žemės stulpai“ šįmet mini trisdešimt penkerių metų – pasirodė 1989-aisiais – sukaktį, per tą laiką parduota 27 milijonai romano egzempliorių, sukurtas serialas.

Pasakojimą apie Kingsbridžą autorius pratęsė parašydamas dar keturias knygas. Lietuviškai galima perskaityti ne tik „Žemės stulpus“, bet ir šios knygos priešistorę „Vakaras ir rytas“. Šiuos romanus išleido „Balto“ leidybos namai.

Išskirtiniame Keno Follletto interviu Lietuvos skaitytojams – apie tai, kaip istorija gali įkvėpti bestselerius, rašymo užkulisius ir svajones.

Ūkanotą popietę septyniasdešimt ketverių Kenas Follettas maloniai leidžia savo namuose – Viktorijos stiliaus pilaitėje su nuostabiu anglišku sodu už valandos kelio nuo Londono.

„Zoom“ ekrane rašytojas mielai aprodo darbo kabinetą: solidūs angliški baldai, į sieną atremta gitara, masyvios knygų lentynos, šeimos fotografijos, kompiuteris su trimis didžiuliais ekranais. Čia gimsta jo kūriniai, kuriuos puikiai vertina tiek skaitytojai, tiek profesionalūs istorikai.

– Istorija tikriausiai domėjotės nuo pat mažumės?

– O ne, mokykloje istorija man buvo nuobodi. Apskritai šį mokslą sudėtinga pateikti įdomiai, žinoma, romane lengviau, bet jei tiesiog kaltum istorinius faktus – tame ničnieko patrauklaus. Vaikystėje man labai greitai tapdavo nuobodu, todėl istorijos mokiausi tik iki trylikos metų, kol tai buvo privaloma.

Tačiau vėliau gyvenime supratau, kad iš istorijos visgi galima išpešti naudos. Ėmiau į ją gilintis ieškodamas temų romanams – ir staiga ji tapo įdomi, o galiausiai net paaiškėjo, kad žodžiai „istorija“ ir „bestseleris“ gali derėti vienas su kitu.

Štai kitąmet išleisime naują Folletto knygą, ir ji užkamšys visas biudžeto skyles.

– Jūsų knygose labai daug smulkių detalių: piešiate viduramžių herojus taip aiškiai, lyg pats būtumėt juos matęs. Kiek užtrunka surinkti tas detales? Kiek trunka jūsų tyrimai, kol galiausiai prisėdate viską sudėti į romaną?

– Kruopščiai suplanuoti romaną ir atlikti visus reikiamus tyrimus man užtrunka apie metus. Tada per metus surašau juodraštį ir dar vienus metus jį perrašinėju.

– Tačiau per gyvenimą jau esate išleidęs 37 knygas. Taigi kartais užtrunkate trumpiau nei trejus metus...

– Kai būdamas dvidešimt kelerių pradėjau rašyti trilerius, daugybę dalykų dariau netinkamai. Viena iš esminių klaidų – rašiau per greitai, todėl mano rašliavos nebuvo kokybiškos. Pirmąsias dešimt knygų parašiau labai greitai, ir nė viena netapo bestseleriu. Tuomet sulėtinau tempą. Trukmė priklauso ir nuo žanro: parašyti trilerį netrunka trejų metų, nes jis neilgas ir jam nereikia išsamių tyrimų. Mano trilerių apimtis – apie 100 tūkstančių žodžių, o istorinių romanų – apie 300 tūkstančių. Skirtumas vis dėlto didelis.

– Karjerą pradėjote kaip žurnalistas. Bet žurnalistika jums nebuvo prie širdies?

– Man tiesiog nelabai patiko laikraščiai, labiau traukė knygos, tad supratau, kad reikia keisti sritį. Bet tas jaunystės etapas, kai dirbau žurnalistu, buvo visai neblogas. Būdavo smagu ryte ateiti į darbą visiškai neįsivaizduojant, ką tą dieną teks veikti.

Darbai kasdien būdavo skirtingi: nuo mitingų iki žmogžudysčių, taigi nebuvo nuobodu. Bet galiausiai mečiau tą darbą ir ėmiau rašyti knygas. Troškau leisti bestselerius ir turėti milijonus skaitytojų – toks buvo kuklus mano noras, tik nelabai turėjau supratimo, kaip to pasiekti: šiek tiek užtruko, kol išsiaiškinau.

Esu nuoširdžiai dėkingas istorikams, kurie atliko visą juodą darbą, o man teliko perskaityti jų parašytas knygas – ir pasinaudoti ta informacija.

– Ir kokia ta paslaptis?

– Svarbiausia, kad skaitytojas dalytųsi emocijomis su knygos herojais. Jei herojus ko nors išsigando – ir skaitytojas turi išsigąsti. Jei knygoje nutiko kažkas liūdno, idealu, jei skaitytojas išspaudžia ašarą. Keista, iš tiesų jis juk žino, kad tą istoriją išgalvojo toks Follettas, patogiai sėdintis prie savo kompiuterio. Tačiau vis tiek patiria nuoširdžių emocijų – tai vadinu literatūros stebuklu. Jei moki kurti tuos stebuklus, sulauksi sėkmės.

– Ilgus metus rašęs įtemptus trilerius, vieną dieną savo leidėjui staiga pranešėte rašąs istorinį romaną. Jis neapsidžiaugė?

– Jis atrodė labai susirūpinęs, nes tai galėjo blogai baigtis. Nuoširdžiai užjaučiu leidėjus, nes jų gyvenime daug neužtikrintumo. Kasmet jie išleidžia po kelis šimtus naujų knygų neturėdami jokio supratimo, kuri taps populiari ir uždirbs pinigų, o kurią teks sunaudoti pakuroms. Leidėjai amžinai ieško stabilumo, todėl jiems patinka tokie autoriai kaip aš, kurie kaskart iškepa po bestselerį.

Jie sako: „Štai kitąmet išleisime naują Folletto knygą, ir ji užkamšys visas biudžeto skyles.“ Tačiau kai pareiškiu, kad man tai nusibodo ir nuo šiol noriu daryti kažką kita, juos ištinka šokas.

– Vis dėlto jūsų sprendimas rašyti istorinius romanus labai pasiteisino – „Žemės stulpai“ sulaukė didžiausios sėkmės. Knyga, išversta į daugiau nei 30 kalbų. Ar dabar, parašęs jų daug, jau galėtumėte pavadinti save istoriku?

– Tikrai ne.

– Gal jūs pernelyg kuklus?..

– Dar niekas nėra pavadinęs manęs kukliu (juokiasi). Istorikai koncentruojasi tik į faktus, o aš panaudoju vaizduotę, kad istorija atgytų. Esu nuoširdžiai dėkingas istorikams, kurie atliko visą juodą darbą, o man teliko perskaityti jų parašytas knygas – ir pasinaudoti ta informacija.

Man juk nereikia kasinėti žemės, kad atrasčiau kokią puodynės nuolaužą, ar muziejuose nagrinėti senovinių dokumentų, parašytų lotyniškai. Aš tiesiog pasinaudoju jų atliktu sunkiu darbu, transformuodamas jį į skaitytojams patrauklų kūrinį, todėl kartais prieš istorikus jaučiuosi truputį kaltas.

– Kaip šeima reaguoja į jūsų darbą?

– Jie jau įpratę – juk knygas rašau beveik penkiasdešimt metų. Ir mano vaikai, ir anūkai užaugo tai matydami. Turiu šešis anūkus: vyriausiajam trisdešimt, jauniausiajam keturiolika. Tiesą sakant, jaunėlių knygos nelabai domina – jie mieliau renkasi televizorių. Mes dažnai matomės, bendraujame, kažką veikiame drauge, bet nekalbame apie mano darbo reikalus. Jiems esu ne garsus rašytojas, o tiesiog senelis – šeimoje manęs niekas nelaiko įžymybe.

– Kai parašote knygą, kas pirmas ją perskaito?

– Turbūt žmona Barbara, bet iš tiesų tą pirmąjį juodraštį nusiunčiu daugeliui žmonių. Jį perskaito artimieji, draugai, tada sulaukiu komentarų. Žinoma, perskaito redaktoriai Londone ir Niujorke. Ir dar kokie penki šeši istorikai: jiems sumoku, kad perskaitytų ir atrastų klaidų. Jie perskaito ir atsiunčia pakoreguotą variantą, todėl istorinės klaidos mano romanuose labai retos.

Neįsivaizduoju, kaip turėtų baigtis karas Ukrainoje: rusai juk neišeis namo, o ukrainiečiai nepasiduos, ir tas karas gali tęstis dar dvidešimt metų.

– Tarp istorikų turite gerą reputaciją?

– Viliuosi, kad taip. Jie gerbia civilį, kuris apsikrauna galybe rūpesčių, kad tik pateiktų faktus teisingai. Kai kurie rašytojai dėl to nesuka galvos – tiesiog sukuria siužetą, ir tiek, o istorikus tai siaubingai erzina. „Riteris nujojo šimtą mylių“, – rašo neišmanėliai, o istorikai ginčijasi, kad arklys negali tiek nujoti. O aš gilinuosi į detales kaip beprotis. Pamenu, knygoje „Šviesos šarvai“ rašiau apie verpiančią moterį: prieš tai peržiūrėjau daug dokumentinių filmų apie verpimą rateliu, bet man vis tiek buvo neaišku, iš kur atsiranda tas siūlas. Tada pabandžiau verpti pats – ir supratau!

– O kaip gimė jūsų knyga „Vakaras ir rytas“?

– „Vakaras ir rytas“ yra „Žemės stulpų“ priešistorė, abi knygos – iš Kingsbridžo serijos. Sykį susimąsčiau, kaip Kingsbridžas tapo miestu. Vietovės per amžius juk keičiasi: miestai virsta kaimais, kaimai – miestais. Anksčiau Kingsbridžas buvo mažas kaimelis, bet laikui bėgant gyventojų daugėjo, jie dirbo, statė namus. „Įdomu, bet ne dramatiška – reikia dramos“, – pamaniau. Ir tada prisiminiau vikingus.

Jų išpuoliai Anglijoje buvo siaubingi ir truko apie du šimtus metų. Skandinavai šiandien atrodo tokie mieli žmonės – sunku patikėti, ką jie išdarinėjo dešimtame amžiuje. Taip su piktaisiais vikingais mano istorijoje atsirado ir drama: mirtinas pavojus, kova už gyvybę, pasipriešinimas.

Tyrinėti istorijos detalių vykau į Oslą, aplankiau Vikingų laivų muziejų, ten išvydau rekonstruotus laivus – labai įspūdingus, bet kartu ir bauginančius. Mintyse iškart iškilo vaizdas, kaip stoviu Anglijos paplūdimyje, – ir staiga pamatau tuos laivus, atplaukiančius tiesiai į mane. Tai ir tapo romano pradžia.

Vėliau keliavau po Angliją, ieškodamas išlikusių anglosaksų pastatų. Dauguma buvo mediniai, todėl jų jau seniai neliko, tačiau išliko kelios bažnyčios: jos mažytės, mažesnės už kambarį, kuriame dabar sėdžiu. Nuvykau ir į Šerbūrą Prancūzijoje, nes ten vyksta dalis knygos veiksmo. Vienuoliktame amžiuje ten stūksojo pilis, kurios šiandien nebėra. Stovėjau ant to ištuštėjusio kalno ir įsivaizdavau, kaip iš pilies matėsi uosto dokai.

– Esate rašęs turbūt apie kiekvieną amžių – nuo dešimtojo iki dvidešimt pirmojo. Kuris jums labiausiai patinka?

– Myliu viduramžius. Tų laikų žmonės buvo tokie kaip mes – per tūkstantį metų beveik nepasikeitėme. Tačiau jie gyveno visiškai kitaip: tekdavo patirti daug vargo, sunkaus fizinio darbo, pavojų ir agresijos. Nebuvo normalių vaistų – jei žmogus susirgdavo, dažniausiai tiesiog mirdavo. Maistas buvo labai prastas, drabužiai – iš šiurkščių audinių, o ir tų daugelis teturėjo tik po vieną kitą.

Nekilmingi žmonės neturėjo lovų, miegodavo tiesiog ant grindų. Koks sunkus turėjo būti jų gyvenimas! Tačiau jie buvo nepaprastai išradingi. Jie statė katedras ir malūnus, kūrė laivus ir pramonės šakas. Sakyčiau, viduramžių žmonės buvo genialūs. Ir aš dievinu tą kontrastą, nes jis byloja: kad ir kokios nedėkingos būtų aplinkybės, tu vis tiek gali sukurti kažką nuostabaus ir amžino.

Viduramžiais statytos katedros juk tebestovi iki šių dienų, pjesės, parašytos penkioliktame amžiuje, šiandien tebestatomos pasaulio teatruose. Ir jei žmonija sugebės išlikti, jei nesunaikinsime savęs atominėmis bombomis, tos bažnyčios galbūt stovės ir pjesės bus vaidinamos dar tūkstantį metų. Argi ne nuostabu?

– Jūs sugebėjote iš rašymo labai padoriai uždirbti – šiandien esate turtingas žmogus. Ar džiaugiatės tuo?

Iš visos širdies. Man nuoširdžiai patinka daug uždirbti.

– Ar tai pakeitė jus kaip asmenybę?

– Sunku atsakyti. Pats taip nemanau, bet turbūt reikėtų klausti aplinkinių – gal ko nors nepastebėjau?.. Gal iš tiesų pinigai mane padarė baisiu egoistu? Bent jau mano gyvenimo būdas tikrai pasikeitė. Nuo 1978-ųjų, taigi prabėgo jau keturiasdešimt šešeri metai, aš gyvenu gražiuose namuose, važinėju gerais automobiliais, lankausi restoranuose, dėviu brangius drabužius, keliauju po puikias šalis.

Materialiai mano gyvenimas pasikeitė šimtu procentų. Tačiau kasdienybė nepasikeitė: kaip tada, taip ir dabar rašau romanus kasdien nuo penktos ryto iki keturių popiet. Tik anksčiau tai dariau maža rašomąja mašinėle, o dabar – kompiuteriu su trimis ekranais.

– Kodėl jūs vis dar dirbate? Juk galėtumėte nesikelti penktą ryto, skirti laiką vien malonumams ir kiauras dienas tįsoti Seišelių paplūdimyje?

– Galėčiau, bet ta mintis visai neatrodo patraukli. Dieve, kaip būtų nuobodu! Nieko neveikti, tik sėdėti pliaže ir gurkšnoti romą su kola? Ne, ačiū. Mintis apie išėjimą į pensiją mane siaubingai gąsdina.

– Keliautumėte sau po visą pasaulį...

– Kelionės yra puikus dalykas, kai turi tikslą. Daug kartų keliavau genamas rašytojiško smalsumo, kai reikėjo patikslinti kažkurias romano detales – tai buvo išties įdomu. O kelionė be tikslo būtų tik laiko gaišimas. Kai kurie žmonės skrenda į Indiją tik tam, kad pamatytų Tadž Mahalį. Manęs tai visai nevilioja. O štai kiūtoti muziejuje ir aiškintis, kaip veikia verpimo ratelis, kad paskui galėtum tai išmaniai aprašyti knygoje, – štai kur tikrasis gyvenimo grožis.

– Kokių dar pomėgių turite?

– Esu roko grupės narys. Groju bosine gitara, bet praeityje esu išbandęs ne vieną instrumentą – net ir balalaiką. Daug skaitau. Su žmona turime kasdienį ritualą: po vakarienės susėdame į fotelius ir porą valandų skaitome, dievinu tą laiką. Ką tik perskaičiau Philipo Rotho „Sabato teatrą“: skaičiau jau antrą sykį, nes kaip tik ruošiamės į Niujorką žiūrėti pagal ją pastatyto spektaklio.

Manau, Rothas yra geriausias mano laikmečio rašytojas. Mielai skaitau Michaelo Connely’io detektyvus. Atsiverčiu ir Charlesą Dickensą – neseniai skaičiau jo „Mažylę Dorit“. Nemėgstu tik eksperimentinės modernistinės literatūros, ji manęs visai netraukia. Be abejo, domiuosi istorija.

– Iš knygų galima spręsti, kad jus domina tik Anglijos ir Europos istorija?

– Sakyčiau, mane domina Vakarų civilizacijų istorija. Europa ir Šiaurės Amerika – tai pasaulyje dominuojančios civilizacijos, bent jau kol kas. Aš jose užaugau, jas pažįstu, jose lengviau randu mane dominančių temų.

Prieš tūkstantį metų niekas Europoje, o gal ir visame pasaulyje nebuvo laisvas. Niekas negalėjo pasirinkti religijos. Jei viduramžiais žmogus būtų pareiškęs, kad netiki į Dievą, čia pat būtų nužudytas. Žmonės savo valstybėse neturėjo balso teisės, negalėjo rinkti valdovų, visi gyveno priespaudoje. Ir pažvelkite, kokią pažangą žmonija padarė nuo tų laikų.

Kaip sunku turėjo būti žmonėms, valdomiems karaliaus, atsistoti ir pasakyti: „Visi turi būti lygūs. Mes nusipelnėme laisvės“! Taip kalbėti buvo be galo pavojinga, žmonės už tai keliaudavo į kalėjimą ar netekdavo galvos. Tačiau visgi atsirado drąsuolių, kurie nepabijojo rizikuoti gyvybe ir pasipriešinti nelaisvės pančiams. Nepaprastai jais žaviuosi.

– Žvelgiant iš istorijos perspektyvos, ką manote apie šiandienos karus, apie Izraelį, Rusiją, Ukrainą? Pastebite paralelių?

– Man jie kelia siaubą. Pasaulyje dar daug žmonių neįsivaizduoja, koks baisus buvo Antrasis pasaulinis karas. Mes vis dar žudome vieni kitus – tai taip žiauru ir neteisinga!.. Ir labai sunku tai sustabdyti. Pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kaip turėtų baigtis karas Ukrainoje: rusai juk neišeis namo, o ukrainiečiai nepasiduos, ir tas karas gali tęstis dar dvidešimt metų. Tarp Izraelio ir Palestinos jis ir vyksta jau keliasdešimt metų, šiandienis konfliktas tėra vienas iš jo epizodų. Ir padėtis tik blogėja, man dėl to labai liūdna ir neramu.

„Balto“ leidykla kviečia pažiūrėti filmuką, kuriame Kenas Follettas keliauja per vietas, kurios padėjo romane „Vakaras ir rytas“ atskleisti, kaip gyveno žmonės XI amžiuje.