Dvylika valandų sukti ratus klasikinio dydžio (400 metrų) stadione – ir kaip nuo to neišprotėti, jau nekalbant apie organizmo funkcines galimybes? Iš Didžiosios Britanijos vilnietis Aleksandras SOROKINAS (39) grįžo tą pačią parą pagerinęs du pasaulio rekordus: 100 mylių (160 kilometrų 93 metrų) distanciją įveikęs per 11 valandų 14 minučių 56 sekundes, jis bėgo toliau ir pagerino 12 valandų bėgimo geriausią rezultatą – sukorė 105,825 mylios (170,309 kilometro). Ar egzistuoja žmogaus ištvermės ir galimybių ribos?
Turbūt nėra dienos, kad nenuskuostum bent dvidešimties kilometrų. Į interviu atvykai automobiliu: kokių pojūčių kelia besikeičiantys vaizdai, kai bėgi ir kai važiuoji?
Ir vienu, ir kitu atveju nedaug ką tepamatau: automobilį vairuoju labiau iš reikalo ir būtinybės nei iš malonumo. Jo greitis per didelis, kad gerai įsidėmėčiau visas pro langą matomas detales, o bėgdamas vaizdų nefiksuoju, nes būnu susitelkęs į savo organizmo pojūčius.
Kai dvylika valandų suki stadione ratus ir akyse šimtus kartų šmėžuoja tie patys vaizdai, jau po devintos valandos dar ir dėl tokios monotonijos junti psichologinį nuovargį. Tada atrodo, kad ir laikas sustoja, ir atstumas netrumpėja. O kontroliuoti laiką man labai svarbu: ir sporte, ir gyvenime. Štai kodėl nemėgstu bėgimo bekele, nes, ropšdamasis ant uolos, brisdamas per upelius ar kokią puspelkę, esi priklausomas nuo begalės kliūčių ir negali būti savo laikrodžio šeimininkas.
Maratonas? Kad pasiekčiau aukštą jo rezultatą, esu ir per senas, ir per storas (juokiasi). Tad kas belieka? Šimto mylių arba dvidešimt keturių valandų bėgimo čempionatai. Apmaudu, kad jų grafiką pakoregavo koronaviruso pandemija: Europos dvidešimt keturių valandų čempionatas atšauktas, o analogiškas pasaulio čempionatas iš gegužės perkeltas į spalį.