Paskutinis puodelis espreso pamėgtame Romos bare kvepėjo šokoladu, džiovintomis figomis. Buvo justi puikus rūgštumo ir kartumo balansas. Žurnalistų, gastronomijos ir italų kultūros ekspertų, knygų autorių Jurgos (57) ir Pauliaus (58) JURKEVIČIŲ paskutinių ritualų sąrašas dar laisvame nuo koronaviruso draudimų pasaulyje kelia liūdną šypseną. Išgyvenimas pandemijos epicentre pakeitė viską.
Italija, kaip rašote savo knygoje „Romanas su Italija“, – tai aistros, dramos, tragedijos su laiminga pabaiga arba šiek tiek liūdnos komedijos. Kokiam žanrui savo gyvenimą Romoje priskirtumėte šiandien?
Jurga: Verčiame puslapį, kuriame parašyta kažkas naujo, ko mes – laikini šios planetos keleiviai – nežinome. Mes, lietuviai, mėgstame susiplanuoti, nusibrėžti tikslus dešimčiai metų į priekį. Italijoje išmokome gyventi šia diena ir viskas tapo kur kas paprasčiau. Esame rašytojai – visos dramos, tragedijos, žmonės, kurie padėjo mums arba susidorojo su mumis, keliauja į tekstus ir knygas.
Mes jau žinome, ką reiškia išgyventi žemės drebėjimą, iš arti matėme dviejų ugnikalnių – Etnos ir Strombolio – išsiveržimus. Šiandien bandome atsilaikyti koronaviruso pandemijai jos epicentre. Gyvename šalia du tūkstantmečius skaičiuojančios imperatoriaus Aureliano sienos. Kaskart išėję pavedžioti kalaitę Mūzą mąstome – kiek ir kokių apokalipsių liudininke tapo ši siena. Ir vis dar tvirtai stovi.
Ką pažymite savo rašytinėje judėjimo deklaracijoje – specialiame karantino dokumente?
Paulius: Dažniausia frazė: ricognizione giornalistica del luogo e della situazione – žurnalistinė vietos ir situacijos žvalgyba. Rašau reportažus vienam Lietuvos portalui, tad žvalgytis, kas vyksta aplink, tenka dažnai.