„Turėjau baigti pradėtą darbą ir įgyvendinti seną svajonę, tad kelio atgal nebuvo...“ – juokdamasi prisipažįsta kaunietė architektė, interjero kūrėja, kelių itališkų interjero detalių parduotuvių savininkė Edita STANKEVIČIŪTĖ-RIGHETTO (47). Ji nusipirko antrą šimtmetį skaičiuojančią evangelikų liuteronų bažnyčią Garliavoje ir per ketverius metus ją pavertė išskirtine galerija. Iššūkis?! Jis tikrai ne pirmas ir ne paskutinis dešimtmetį Italijoje gyvenusios, itališką gyvenimo būdą, grožį ir architektūrą pamėgusios Editos gyvenime.
Architekte irgi tapote Italijoje?
Ne, architektūros studijas baigiau Lietuvoje, jau grįžusi iš Italijos. O po mokyklos studijavau Kauno dailės institute tekstilę, paskui įgijau menų magistro diplomą. Turėjau ir kitų svajonių – norėjau tapti režisiere ar aktore.
Metus net lankiau vieno garsaus režisieriaus vedamus parengiamuosius kursus, tačiau jis išsklaidė mano iliuzijas: atvirai pasakė, kad su tokia kaunietiška tarme manęs į Muzikos ir teatro akademiją nepriims – reikėtų dar metus vien dikciją lavinti. Mano mama – garsi Kauno tekstilininkė, menininkė.
Jos nuomonė man visada buvo svarbi, tad argumentas, kad tekstilės specialybė suteiks ne tik tapybos įgūdžių, bet ir bus naudinga gyvenime, mane galutinai įtikino. Kaunas tuo metu buvo labai stiprus tekstilės miestas – kelios gamyklos, rimta pramonė. Bet baigiant magistro studijas viskas subyrėjo – tad ir tekstilės specialistų niekam nereikėjo.
Kita vertus, mane traukė tapyba: nuo trečio kurso intensyviai tapiau, tuo metu jame vienintelė dirbau su aliejiniais dažais. Daug ką stebino mano didelių mastelių paveikslai – buvau linkusi į gigantomaniją... (Juokiasi.)