Italų kino žvaigždė Marcello Fonte: „Mano gyvenimas prasidėjo okupavimu“
Dirbdamas kino statistu jis nepažino didžiųjų žvaigždžių, vaidinusių šalia jo. O į Europos kino olimpą pakilo pakeitęs netikėjai mirusį aktorių... buvusių kalinių teatre. Neįtikėtina sėkmė lydi italų aktorių Marcello FONTE (40) – jautrų, paprastą, be galo malonų žmogų. Interviu „Žmonėms“ Marcello dalijasi savo istorija.
Marcello vaidina gausybe apdovanojimų įvertintame ir tarptautinę publiką sužavėjusiame italų filme „Dogman“, kuris dabar rodomas ir Lietuvoje. Režisierius Matteo Garrone, išgarsėjęs 2008 metų juosta apie mafiją „Gomora“, teigia norėjęs sukurti savotišką naujųjų laikų vesterną, paremtą tikrais faktais. Režisierius liko pakerėtas Marcello Fonte asmenybės ir gyvenimo istorijos, ji suteikė kūrybiniam procesui daug autentikos. Aktorius už šį vaidmenį Kanuose buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“, taip pat pelnė Europos kino akademijos ir Italijos kino akademijos „Nastro d’Argento“ („Sidabrinės juostos“) apdovanojimus.
Prieš pasukdamas į aktorystę išbandei pačius įvairiausius darbus ir profesijas: dirbai siuvėju, sargu, pardavinėjai daržoves... Kaip patekai į režisieriaus Matteo Garrone filmavimo aikštelę?
„Cinema Palazzo“ Romoje, kur dirbu ir gyvenu, repetavo aktorių mėgėjų trupė – tai buvo socialinis projektas, kurio tikslas – per teatrą integruoti į visuomenę buvusius kalinius. Mane tai labai domino, tad kasdien lankiausi jų repeticijose. Vieną dieną repeticijoje mirė buvęs kalinys ir man pasiūlė jį pakeisti – jau buvau spėjęs mintinai išmokti visą tekstą. Spektaklį suvaidinome jo atminimui. Tam žmogui buvo taip svarbu dalyvauti šiame spektaklyje, kad nė neužsiminė, jog blogai jaučiasi... Kažkas iš Matteo Garrone pažįstamų matė šį spektaklį, netrukus buvau pakviestas į aktorių atranką ir... štai aš čia.
Pagrindinis „Dogman“ veikėjas, taip pat vardu Marčelo, yra daugiabriaunis personažas: silpnas, tačiau bandantis maištauti žmogus; jautrus, bet gebantis atimti gyvybę... Kaip pats jį apibūdintum?
Tai nepaprastai atviras personažas, jis palieka daug laisvės aktoriui ir žiūrovui. Manau, kiekvienas savyje galėtų atrasti nemažai panašumų su Marčelo. Tai mylintis tėvas, bandantis apginti savo pasaulį, savo orumą. Orumą, kurį sutrypia kvartalo blogiukas Simonė ir aplinkinių abejingumas. Marčelo nori visus sutaikyti, pradžioje jis bando laikytis atokiau nuo prievartos ir nuo Simonė, tačiau neišvengiamai įsukamas į smurto ratą. Tada Marčelo bando prisijaukinti Simonė, kaip yra pratęs prisijaukinti savo klientų šunis, tačiau galiausiai parbloškiamas stipresnės jėgos. Tai gyvenimas padaro jį žiaurų. Tokia mūsų žmogiškoji prigimtis – kai susirėmimas su kitu tampa neišvengiamas, arba pasiduodi, arba bandai kažkaip kovoti, grumtis. O kova yra smurtas. Mūsų gyvenimas kupinas žiaurumo. Štai ir dabar, mums kalbantis telefonu, esu patekęs į spūstį Romoje, o Romos eismas – tai viso pasaulio smurtas: vienas kitą įžeidinėjantys žmonės, įniršis, riksmai... Mano personažas viliasi galįs pakeisti pasaulį, galįs pakeisti savo persekiotoją, nes tiki ateitimi, jis privalo tikėti dėl savo dukters, tačiau galiausiai Simonė pakeičia jį, pastūmėja link to, ko Marcello iš visų jėgų siekė išvengti.
Filme didelį įspūdį palieka aplinka – apleista ir nykoka periferija, tarsi XXI amžiaus Laukiniai Vakarai. Ar, tavo nuomone, periferija, vaizduojama kaip nuosmukio ir susvetimėjimo vieta, iš dalies lemia egzistencinę personažo dramą, jo virsmą?
Filme vaizduojama ne konkreti periferija, o veikiau no place, vieta be tapatybės. Taip, kriminalinis pasaulis yra suleidęs šaknis į periferiją, tačiau filmas labiau gilinasi į vidinę smurto pusę. Filme labai ryškus šis aspektas – smurtas, kaip giliai mumyse glūdinti jėga. Prievartos esama visur, ne vien tarp vargšų skurdžiuose miestų rajonuose. Smurto apstu ir tarp prabangių vilų sienų. Garrone filme periferija veikiau yra teatro scena, kurioje susikerta personažų likimai. Tai šviesos ir šešėlių vieta. Matteo, kaip režisierius, yra nepaprastai tapybiškas, jo filmuose regiu daug menininko Giorgio de Chirico kūrybos atgarsių – tie keisto nerimo persmelkti peizažai...
Buvai vienas iš okupavusių „Teatro Valle“ teatrą Romoje. Tai gana svarbus kultūrinio pasipriešinimo įvykis Italijoje: patys darbuotojai perėmė teatro administravimą ir valdymą ir pamėgino pasiūlyti naują kultūrinės politikos modelį, kuriuo siekiama išsilaisvinti iš rinkodaros logikos.
Užimti erdves – tai mano gyvenimo istorija. Nuo pat tada, kai atėjau į šį pasaulį. Mano gyvenimas prasidėjo okupavimu: mano tėvai buvo labai neturtingi ir gyveno labai neturtingame regione, Kalabrijoje. Jie užėmė sąvartyną: vietą, kur žmonės išmeta savo šiukšles. Mano tėvai pavertė tą sąvartyną sodu. Dirbo žemę. Viską padarė savo rankomis. Mama pagimdė mane ir augino šioje okupuotoje erdvėje. Šiandien aš taip pat gyvenu okupuotoje vietoje, „Cinema Palazzo“, ir nė nemanau kam nors mokėti 700 eurų per mėnesį už nuomą!
Jau antrą kartą mini „Cinema Palazzo“. Kokia tai vieta?
Tai senas kino teatras istoriniame San Lorenzo kvartale, Romoje, kurį vietinė administracija bėgant metams visiškai apleido. Paskui kažkas nusprendė, jog reikėtų paversti šią vietą kazino, o tai bent jau pas mus reiškia pritraukti kvaišalų prekeivius. Bet kvartalo gyventojai sukilo ir tam pasipriešino. Daugybė žmonių. Nusprendėme okupuoti kino teatrą ir padaryti jį prieinamą visiems. Jau aštuoneri metai čia gyvenu ir esu laimingas. Tai kultūros, bendruomenės centras. Veikia kino teatras, įkūrėme dramos trupę, čia vyksta parodos, atletikos treniruotės, koncertai, įvairūs būreliai vaikams, treniruojasi merginų futbolo komanda. Mamos mieliau veda savo vaikus į „Cinema Palazzo“, nei palieka trainiotis gatvėje, kur pilna kvaišalų.
Esi dirbęs su ne vienu garsiu režisieriumi – Ettore Scola, Martinu Scorsese... Kokie tavo prisiminimai iš „Niujorko gaujų“ filmavimo?
Tuo metu dirbau statistu „Cinecittà“ kino studijoje Romoje, kur Scorsese filmavo savo garsiąją juostą. Anuomet mažai ką žinojau apie kiną ir jo įžymybes, tiesiog norėjau pramokti amato, pamatyti, kaip dirba režisierius, kas vyksta filmavimo aikštelėje, kaip aktoriai rengiasi vaidinti. Aš jų nepažinojau, pavyzdžiui, nė nenutuokiau, kas tas Danielis Day-Lewisas. Su juo nutiko smagi istorija: į filmavimą buvo griežtai draudžiama įsinešti fotoaparatą, bet man taip norėjosi nuotraukos su Leonardo DiCaprio... Tad nutaikęs progą paprašiau pro šalį einančio tipo su ūsais, kad nufotografuotų mane su Žvaigžde. Tas tipas buvo Danielis Day-Lewisas! (Juokiasi.) Buvau visiškas neišprusėlis...
Kanuose, atsiimdamas geriausio aktoriaus apdovanojimą, kurį tau įteikė Roberto Benigni, pasakei: „Gyvendamas lūšnyne aš klausydavausi į skardinį stogą barbenančio lietaus ir įsivaizduodavau, jog tai publikos plojimai. Dabar šie plojimai yra tikri, tai jūs. Ir jaučiu didžiulę šeimos šilumą. Jaučiuosi namie, mano namai yra kinas.“ Ar visi šie apdovanojimai pakeitė tavo gyvenimą?
Taip. Anksčiau ne visada turėdavau ką valgyti, o dabar galiu sau leisti pavaišinti bičiulius vakariene. Galiu sėsti į mašiną ar lėktuvą. Keliauti. Šis filmas nuskraidino mane į Los Andželą, Jeruzalę, Sarajevą... Dabar mano žodžių, mano istorijų klausomasi. Aš niekada neturėjau tikrų namų, kokie paprastai įsivaizduojami, vaikystėje gyvenau labai ankštoje erdvėje, skaitydavau žvakių šviesoje. Dabar esu ten, kur man gera, kur jaučiuosi ramus ir galiu mąstyti bei kurti.