Ivanas Aivazovskis: produktyvusis drobėje siaučiančių audrų meistras

Ivanas Aivazovskis (Hovanesas Aivazianas, 1817–1900) tikrai buvo romantikas, jei kalbėsime apie dailės kryptį, kuriai jis atstovavo. Jūrą jis irgi mėgo: turėjo Feodosijoje tokią itališką vilą ant kalvos ir iš ten su malonumu žvelgdavo į bangas – kai rasdavo laiko. O šio visai neturėjo, nes dirbo, kaip apsėstas. Aišku, galima būtų manyti, kad marinistui jūros vaizdas buvo reikalingas kaip oras, bet – ne Aivazovskiui. Vyras buvo įsitikinęs, kad tikras menininkas turi tapyti iš atminties, o „į gamtą“ eina tik neprofesionalai. Belieka pridėti, kad audras ir štilius jis tapė ne iš didelio noro, o dėl to, kad buvo paskirtas Rusijos imperijos vyriausiojo jūrų štabo dailininku.

„Sothebyʼs“ aukcionuose Aivazovskio darbų pradinė kaina būna per milijoną svarų sterlingų, o Rusijoje niekieno kito kūriniai taip nevagiami, kaip jo.

Apie Aivazovskį rašomos ne vien monografijos, bet ir romanai. Tai teikia vilties, kad jo gyvenimas buvo kažkoks nepaprastas. Bet dailininkui tas gyvenimas virto lyg ir spąstais: labai anksti gavęs krūvas apdovanojimų ir tapęs akademiku, jis visą laiką įrodinėjo, kad buvo to vertas.

Aivazovskis paliko 6000 drobių, ir tas dailininko produktyvumas kadaise sulaukdavo kritikos. Tačiau nugalėtojai neteisiami. „Sothebyʼs“ aukcionuose Aivazovskio darbų pradinė kaina būna per milijoną svarų sterlingų, o Rusijoje niekieno kito kūriniai taip nevagiami, kaip jo.

Užsienyje jis buvo žinomas neką mažiau nei Rusijoje. Ir akademiko vardą gavo pirmiausia Romos, Paryžiaus ir Amsterdamo akademijose, tik paskui – Sankt Peterburgo. Aivazovskis visą gyvenimą vežiojo parodas po pasaulį, nors mieliau būtų sėdėjęs savo Feodosijoje. Beje, šioji meldėsi dailininkui: jo pastangomis ten buvo nutiestas geležinkelis, įrengtas vandentiekis, už jo lėšas buvo statomi muziejai, galerijos, meno mokyklos.

Šiaip jau Aivazianas buvo kilęs iš gana vargingos armėnų šeimos. Ačiū, kad Feodosijos architektas Jakovas Kochas pamatė jo gebėjimus ir ėmėsi jį mokyti, o vėliau apie gabų vaiką prasitarė miesto valdžiai; ačiū, kad šioji taip pasirūpino jo išsilavinimu, kad šešiolikmetis pateko į Sankt Peterburgo dailės akademiją. O ten būta visko: ir kalbų, kad jis – perspektyviausias akademijos studentas, ir medalių, ir skundų carui, ir istorinių momentų, kai pats Aleksandras Puškinas su savo Natalija pasivedė dailininką į šalį ir ilgai su juo kalbėjo apie gyvenimo esmę bei prasmę.

Italė balerina Marie Taglioni buvo gal net garsesnė už Puškiną, nes dėl jos ėjo iš proto visa Europa, ne tik Rusija, o caras Nikolajus I su sutuoktine nepraleisdavo nė vieno spektaklio. Gal tik Aivazovskis, neturėjęs pinigų teatrams, nežinojo, kas ji tokia, – iki tos dienos, kai jį kliudė Taglioni karieta. Sunerimusi žvaigždė (kam jai nemalonumai?) įsitikino, kad studentas gyvas, ir įteikė jam bilietą į savo baletą. Pamatęs tą moterį scenoje, Aivazovskis įsimylėjo. Nors prisibrauti iki jos galėjo nebent per stebuklą.

Bet Aivazovskis buvo gimęs su marškinėliais. Kaip tik tada akademijoje jis gavo aukso medalį ir galimybę stažuotis bet kurioje šalyje. Pasirinko Italiją: ne todėl, kad ją rinkdavosi visi, o dėl to, kad Taglioni kiekvieną pavasarį išvažiuodavo ten šokti. Taip jis atsidūrė Venecijoje. Čia buvo supažindintas su Nikolajumi Gogoliu (Italijoje rašančiu „Mirusias sielas“), o šis pasisiūlė parodyti Florenciją ir Romą. Aivazovskis ne šiaip sau turistavo – jis visur eksponavo savo darbus ir taip apžavėjo italus, kad Uficių galerija pakvietė jį nutapyti autoportreto, o popiežius Grigalius XVI – į Vatikaną. Bet turbūt niekas taip neįkvėpė jaunikaičio, kaip žinia, kad Taglioni nupirko du jo paveikslus, ir jam atsiųstas vokas su bilietu į „Silfidę“.

Vieni biografai tiki, kad tarp jų buvo romanas, kiti netiki. Aivazovskis ir Taglioni kartu negyveno, bet tai nereiškia, kad vienas pas kitą nelikdavo nakčiai. Trylika metų vyresnė balerina galėjo pasiduoti jausmams, juolab dabar jos dūsautojas buvo įžymybė, o ne vargšas studentas. Kai juodu skyrėsi, ji įteikė Aivazovskiui savo baleto batelį. Gal – kaip atminimo dovaną, o gal – kaip užuominą. Neva armėnas įnirtingai reikalavo, kad mylimoji už jo tekėtų, o šioji bijojo, kad šeima ir vaikai padės kryžių karjerai, taigi batelis reiškė, kad ji renkasi šokį...

Kai 26 metų vyras, akademikas ir garsenybė, 1844 m. grįžo į Sankt Peterburgą, tapo geidžiamiausiu jaunikiu.

Aivazovskis atrodė kaip visi to meto rusų menininkai: poilgiai plaukai, vešlūs bakenbardai. Ar jis gražus, turbūt niekas nesvarstė. Kai 26 metų vyras, akademikas ir garsenybė, 1844 m. grįžo į Sankt Peterburgą, tapo geidžiamiausiu jaunikiu. Damos iš gerų namų rikiavosi į eilę, kad tapytojas pamokytų jų dukras piešti: aišku – vylėsi, kad kuri nors kris jam į akį. Ir tikrai Aivazovskis ėmė dažnai lankytis pas vieną našlę. O kai šioji jau pradėjo priiminėti sveikinimus, dailininkas pasipiršo jos dukrų guvernantei. Sostinės damos tokio poelgio nesuprato, ir tapytojui užsitrenkė daugelio namų durys.

Toji guvernantė, Julia Graves, buvo anglė, caro Aleksandro I asmeninio gydytojo dukra; tiesa, tėvas paslaptingomis aplinkybėmis dingo, kai ji buvo mažametė. Santūri neslaviško gymio mergina taip stipriai skyrėsi iš manieringų sostinės panelių, kad menininkui nebuvo sunku ją atrasti. Pagal tų laikų tempą viskas vyko nepadoriai greitai: nuo pažinties momento iki vestuvių praėjo vos dvi savaitės. O vietoj medaus mėnesio Aivazovskis jau ruošėsi parodai.

Julia jam pagimdė keturias mergaites ir auklėjo jas kaip ledi: visos mokėjo kelias kalbas, grojo fortepijonu, šoko, skaitė knygas. Kai Feodosijoje buvo rasta antikinių iškasenų, Julia drauge su vyru kapstėsi žemėse: abu ištyrinėjo 80 pilkapių. Tačiau Aivazovskis visada paisė savo – ne jos interesų ir ilgainiui Julia ėmė siautėti. Kodėl kaip tik tada, kai ji gimdo, vyras Sankt Peterburge geria šampaną, nes būtent dabar jam prireikė parodyti paveikslą „Devintoji banga“ (kurio laužėsi žiūrėti visa sostinė)? Kodėl jis plaukioja su Nikolajumi I ir grįžęs pasakoja, kaip caras plekšnojo jam per petį: „Aš – žemės karalius, tu – jūros.“, o Julios neima? Ji jautėsi neįvertinta ir tiesiog nyko provincialioje Feodosijoje, o progų pasižmonėti svetur buvo nedaug. Galiausiai ji net sunkiai susirgo depresija.

Vyras nesuvokė ligos priežasties, bet išsigando, todėl, gydytojo patartas, su šeima persikraustė į Sankt Peterburgą, o paskui išsiuntė žmoną į Vokietiją. Julia pas jį nebegrįžo. Gal nutarė pagyventi sau, o gal suvokė, kad jos išsilavinusios mergaitės provincijoje neturi perspektyvų: jas reikia vedžioti į balius, ieškoti gerų partijų. Skyrybos buvo ilgos, su dailininko skundais, kad žmona jį šmeižia ir nori apšvarinti, su susitaikymais, su pakartotiniais skyrybų prašymais. Įdomu, kad surusėjusį dailininką labiausiai skaudino Julios noras nuslėpti armėnišką dukrų kraują: visos jos pastangomis buvo ištekintos už kitataučių.

Vėliau Aivazovskis vedė armėnę Aną, žinomo Feodosijos pirklio Sarkizovo našlę. Ją pirmą kartą pamatė kaip tik tada, kai ši ėjo paskui vyro karstą. Pralaukęs tiek, kiek reikalavo padorumas, jis pasipiršo, o keturiasdešimčia metų jaunesnė moteris pasakė „taip“. Šį kartą dailininkui pasisekė. Be Anos jis džiūvo ir vyto, o ji tik ir stengėsi, kad joks debesėlis neužtemdytų vyrui padangės, jau nekalbant apie tai, kad Aivazovskis net salo iš pasitenkinimo, kai skaitydavo laikraščiuose, kaip „tapytoją visur lydi gražuolė žmona“. Jie išties nuolat kur nors važinėjo: pailsėti į Nicą, pakeliauti po Graikiją, dalyvauti iškilmingose ceremonijose, kurias dailininko garbei rengė visi, kas netingėjo. Kai kurios tų kelionių Anai buvo baisios, ypač 1892 m. Amerikoje, kur vyras tapė, vežiojo parodas (šios turėjo milžinišką pasisekimą), o ji nežinojo, kur dėtis, ir skaičiavo dienas, kada grįš namo.

Ne kas kitas, o Ana pasiūlė vyrui kreiptis į carą su prašymu leisti išsaugoti Aivazovskio pavardę: tapytojas ją norėjo duoti anūkui, kuris gyveno su jais. 1900 m. gegužę Nikolajus II patenkino prašymą, tik dailininkas to nebesužinojo – jis mirė balandį. Mirtis buvo pavydėtina: ryte Aivazovskis pradėjo tapyti paveikslą, dieną su žmona vaikštinėjo pajūriu, o vakare, vėl padirbėjęs, viskuo patenkintas užmigo ir nebepabudo. Sakoma, kad Ana tą patį rytą atsirakino vyro relikvijų skrynelę, po stirtomis medalių susirado Taglioni baleto batelį ir jį sudegino.