Jie nė akimirkos neabejojo grėsme. Romoje gyvenantys žurnalistai, gastronomijos ir italų kultūros ekspertai, knygų autoriai Jurga (57) ir Paulius (57) JURKEVIČIAI savotišką vakciną jau susikūrė – vis gurkšteli gero alyvuogių aliejaus, rytais paruošia karštų ragelių su Neapolio aromatą skleidžiančiu kremu, paglosto kalaitę Mūzą. Pandemijos metu išleido porą knygų. Per šį laiką Paulius suprato, kad yra bepročių, idiotų ir didvyrių. Jurga sau pasitvirtino, kaip svarbu šeimos vienybė.
Paulius užfiksavo paskutinįkart gerto espreso skonį pamėgtame Romos bare prieš pirmąją pandemijos bangą, o su kuo susijęs judviejų atokvėpio momentas?
Paulius: Kad ir kaip būtų keista – su įprastu kavos gėrimu. Toje pačioje vietoje pas tą pačią gražiausią kvartalo baristą Sonią. Kai reiškiniai ir skonis sugrįžta, atrodo, kad jie niekada nebuvo išnykę. Bet kai išnyksta, tada pajuntame, oho, kaip pajuntame. Taigi: vieną gegužės dieną ten nuėjau, užsiverčiau tuos dvidešimt penkis miligramus espreso ir karantino kaip nebūta.
Jurga: Buvau labai pasiilgusi jūros. Išsitiesėme su dukra Barbora ant rankšluosčio paplūdimyje ir po kelių minučių jau reikėjo slėptis, nes mus pradėjo medžioti dronas. Italijoje buvo griežtas karantinas. Normalus gyvenimo ritmas įsibėgėjo lėtai.
Komendanto valanda gyvenimo nesujaukė? Gal kaip tik to, ko negalima, imi labai trokšti? Tarkim, pasivaikščioti po žvaigždėtu dangumi?
Jurga: Pandemiją išgyvenome rimtai, nesijuokėme ir neneigėme, buvome solidarūs, laikėmės griežtų taisyklių. Namuose stengiausi palaikyti tam tikrą misijos nuotaiką. Mano šeima privalėjo nepasiduoti panikai, kasdien valgyti karštus ragelius su Neapolio aromatą skleidžiančiu kremu, nesvarbu, kad ne mūsų mielame Romos San Giovanni kvartalo bare „La Giudecca“. Po pusryčių sėsdavome dirbti. Barboros draugas – vienos Romos ligoninės slaugytojas – kasdien pranešdavo, kiek tą dieną anapilin iškeliavo žmonių. Tarp jų buvo ir mūsų pažįstamų, ir senų, ir jaunų. Mūsų straipsniai tapo savotiškais pandemijos dokumentais.