Įžymybių kovų treneris Alfredas Lifšicas: „Kiekviena moteris yra kovotoja“

Kodėl purtotės moterų bokso trenerio titulo?

Kažkodėl žmonės mano, kad jei jau užsimauni pirštines ir kovoji – tai yra boksas. Iš tiesų treniruoju MMA. Tai – visų kovinių sporto šakų mišinys, kuriame naudojami visi legalūs judesiai. Taigi dirba ir kojos, ir rankos, negalima tik smūgiuoti žemiau juostos, kandžiotis ar atlikti panašių veiksmų.

Kodėl toks grubus sportas yra toks populiarus?

Nesvarbu, rodo NBA finalą, vyksta Madonnos koncertas ar prezidento inauguracija, – jei kils muštynės, žmonės žiūrės būtent tai. Karas yra užfiksuotas mūsų pasąmonėje, jis aktualus nuo akmens amžiaus. Pažiūrėkite į populiariausius kompiuterinius žaidimus – ir juose yra kovų. O aukščiausio lygio kovos – tikras menas. Taisyklingi smūgiai, fantastiška technika, meistrai, paskyrę savo gyvenimą fiziniam ir techniniam pasirengimui... Tai nėra tik davimas į galvą. Aš mokau žmones ne muštis, o kovoti, apsiginti, sutvirtinti savo kūną. Po paprasčiausiu sportu slepiasi didžiulė filosofija ir galimybės.

Kaip prasidėjo jūsų, kaip sportininko, kelias?

Mano tėtis buvo kandidatas į Sovietų Sąjungos dziudo sporto meistrus, taip pat – didelis NFC (JAV organizacija, rengianti mišrių kovos menų čempionatus – red. past.) gerbėjas. Jis nešdavo namo vaizdo kasetes, o aš žiūrėdavau. Kai buvau penkerių, ten dominavo imtynininkai Markas Colemanas ir Kevinas Randlemanas. Žiūrėjau ir supratau: noriu būti kaip jie. Tuomet tėtis užrašė mane į laisvąsias imtynes ir nuo to laiko kovos menai nepalieka mano gyvenimo.

Tiesa, mano, kaip sportininko, karjera baigėsi, kai buvau 19-os. Turėjau baisią pasikartojančią klubo traumą, todėl pasirinkau tapti treneriu. Su kolega pradėjome dirbti viename sporto klube, o galiausiai atidarėme savo sporto salę. Buvau pirmo kurso studentas, bet skųstis negalėjau – nuo pat pradžių sekėsi neblogai.

Iš kur pirmakursis turėjo pinigų?

Tos investicijos nebuvo didelės – dalijomės po kokius 7000 litų. Tą vasarą praleidau dirbdamas vairuotoju, nukeliavęs su svarbiais žmonėmis į viešbutį, gaudavau pinigų nakvynei, bet juos taupydavau ir naktį praleisdavau tiesiog automobilyje.

Kas buvo jūsų pirmieji klientai?

Iš pradžių – mėgėjai, ateinantys į paprasčiausią fizinę treniruotę: nuo taksi vairuotojų ir apsaugininkų iki aukščiausio lygio vadovų, dainininkų ir bankininkų. Toks sportas įdomus kiekvienam. Vėliau atsirasdavo norinčių užsiimti profesionaliai, tuomet vienas vokietis vadybininkas rekomendavo pas mane atvykti ruoštis Nikitai Krilovui – ukrainiečiui profesionalui. Teko ieškoti jam lygiaverčio partnerio, tada pradėjau treniruoti Lauryną Urbonavičių, galiausiai ratas užsisuko. Beje, keletas Nikitos laimėtų NFC kovų, kurioms ruošėmės kartu, ir Lauryno septynios pergalės ir tik vienas pralaimėjimas – didžiausi mano karjeros pasiekimai.

Kaip jūsų salėje atsirado merginų?

Pirmoji moteris buvo į asmeninę treniruotę su savo vaikinu, dabar jau vyru, Rolandu Mackevičiumi, atėjusi Ieva Mackevičienė. Vėliau teko treniruoti daugybę žinomų moterų: Vaidą Jasaitienę, Ilką Adams, Karoliną Toleikytę, dabar treniruojasi ir Asta Valentaitė, kuri ruošėsi pasirodyti madų šou. Moterys dažnai net nenutuokia, kad tokios treniruotės – puikiausias būdas deginti riebalus ar gražinti savo kūną. Prieš pasirodymus „Victoria’s Secret“ būtent MMA treniruojasi ir Adriana Lima.

Aišku, ateina ne tik žinomų moterų. Vienas įsimintiniausių laiškų, kuriuos gavau, buvo dvylikametės mergaitės, labai rimtai norėjusios užsiimti koviniu sportu. Iš pradžių maniau, kad supainiojo skaičius ir ji bus 21-ų, bet ne. Dabar Ievai 17-a, ji penkerius metus aktyviai pas mane sportuoja, salėje po mokyklos ruošia pamokas ir ruošiasi kontroliniams Vilniaus licėjuje. Visi čia besilankantys ją labai palaiko.

Kodėl moterims toks kontaktinis sportas atrodo įdomus?

Yra tokių, kurios renkasi šokius, yra tokių, kurioms MMA – geriausias būdas išsikrauti ir sustiprėti. Šių treniruočių metu gauni labai stiprų fizinį krūvį – muši ir rankomis, ir kojomis, o riebalai dega efektyviau nei kardiotreniruotėse. Nėra teisinga manyti, kad moterys – būtinai silpnos. Sportuojančios MMA tikrai gali pasigirti esančios tvirtos ir fiziškai stiprios, bet tai nė kiek nesumažina jų moteriškumo. Beje, neretai jos čia ateina po įvairių emocinių išgyvenimų, skyrybų – toks sportas tinkamiausias, jei nori nors valandą negalvoti apie nieką kitą ir į pasaulį grįžti ramesnis.

Gal ir pats salėje esate susiradęs merginą?

Turiu draugę, su ja kartu esame jau daugiau nei metus, bet susipažinome tikrai ne treniruotėse. Porą kartų vėliau vedžiau treniruotę jai, jos vaikui, bet labai gerai atskiriu darbą nuo santykių.

O būsimi jūsų vaikai augs salėje?

Kur norės, ten ir augs. Jei turėsiu galimybę patarti, kiekvienai mergaitei siūlysiu pradėti nuo meninės gimnastikos, kuri suteikia nuostabią lankstumo ir koordinacijos bazę. Sūnui – lygiai tas pats, jokių įpareigojimų. Jei norės, galės būti muzikantu, balerūnu ar teisininku. Kiekvienas žmogus turi siekti to, ko nori. Tiesa, savigynos pagrindų tikrai norėčiau išmokyti.

Ar dažnai pačiam tenka pasinaudoti įgūdžiais savigynai?

Yra buvę visko. Dažniausiai pasitaiko tuomet, kai tenka ginti draugus. Kartais – net nuo puikiai žinomų blogos reputacijos krepšininkų. Vienaip ar kitaip, turiu auksinę ištiestos rankos taisyklę. Jei žmogus agresyviai elgiasi toliau, nei siekia mano ranka, tuomet viską galime spręsti žodžiais. Jei prieina arčiau, tuomet nenoriu sužinoti, jis planuoja panaudoti ginklą ar kumštį, ką darys su manimi, jei po jo puolimo neteksiu sąmonės, – geriau smūgiuosiu pirmas.

Dažnai kovotojais tampa žmonės, jaunystėje turėję prieš ką kovoti?

Netikiu tomis istorijomis, kuriose žmogus buvo liurbis, pradėjo sportuoti ir tuomet pasidarė didvyris. Jei buvai liurbis, o dabar toks nesi, tai tikrai ne todėl, kad sportuoji. Aš silpnas nebuvau ir nebūsiu.