Įžymybių plaukų meistras Davidas Mallettas: „Žinau, kaip jūs šukuositės rytoj“

Esate kilęs iš Australijos, jau seniai gyvenate Paryžiuje. Kas jūs labiau – paryžietis ar australas?

Kai nuvykstu į Australiją, jaučiuosi esąs tikras prancūzas, o Prancūzijoje jaučiuosi australas (šypteli). Turiu du pasus ir dvigubą pilietybę, bet mano širdis priklauso Paryžiui. 

Seniai supratote, kad norite būti kirpėjas?

Man buvo penkiolika, kai sode nutvėriau grubias žirkles ir nukirpau savo tuometei merginai Anne plaukus. Keisčiausia, kad rezultatas jai patiko (juokiasi). Dar paauglystėje suvokiau, kad noriu dirbti tik kūrybinį darbą: prisižiūrėjęs žurnalų ir vaizdo klipų, troškau kurti įvaizdį per fotosesijas ir filmavimus. Svajojau gyventi Paryžiuje, kurį pamilau iš kino filmų. Prancūzija – meno, mados, architektūros šalis, o aš norėjau tapti menininku, todėl čia ir atvykau.

Tikiu, kad taip ir yra, bet galima pastebėti ir tai, jog Prancūzija ne itin draugiška svetimšaliams.

Komercine prasme – taip, konkurencija čia didžiulė, bet šalies valdžia labai palaiko kūrėjus ir menininkus. Žmonės gal ne visada draugiški, bet Prancūzijoje giliai įsišaknijęs tikėjimas, jog grožis ir kūryba gyvenime labai svarbūs. Australijoje to taip stipriai nejaučiau, todėl Paryžius mane iškart pavergė. Panaši grožio samprata egzistuoja ir Italijoje, ir apskritai Europoje. Kartais net pajuntu to grožio perteklių: pavyzdžiui, Venecija tokia nuostabi, kad jos grožis mane paralyžiuoja ir ten nebegaliu nieko sukurti!.. O Paryžius – dvilypis miestas: nuostabaus grožio fasadas ir komplikuotas kasdienis gyvenimas eina išvien, ir mane tai labai įkvepia. 

Ar sėkmė jus aplankė iškart?

O ne. Iš Australijos pirmiausia nuvykau į Londoną, teko daug vargti, bet sykį mane atsitiktinai pakvietė į Paryžių padirbėti viename projekte su Lenny Kravitzu. Ten dirbo ir žymus vaizdo klipų režisierius Jeanas-Baptiste’as Mondino bei prancūziškojo „Vogue“ mados redaktorė Emmanuelle Alt. Man patiko tvarkyti Kravitzo plaukus, o jiems patiko tai, ką sukūriau, ir paprašė manęs likti dar vienai dienai. Kitą dieną teko kurti įvaizdį žurnalo viršeliui ir dirbti su jaunu modeliu Diane Kruger, vėliau tapusia kino žvaigžde. Pramogų pasaulis taip įtraukė, kad niekur nebeišvažiavau: pamilau Paryžių iš pirmo žvilgsnio ir likau visam laikui. 

Kiek užtruko, kol atidarėte nuosavą saloną?

Atvykau į Paryžių žalias 26-erių jaunuolis su kuprine ant pečių ir tuščiomis kišenėmis, o pirmąjį saloną atidariau 2002-aisiais – man buvo 36-eri. Dešimt metų šukavau įžymybes, aktores, modelius, o tada nusprendžiau visą patirtį, kurią įgijau dirbdamas žurnaluose ir podiumų užkulisiuose, perkelti į saloną. Iki tol klientus kirpdavau namuose: jie dievino namų atmosferą, tad ir saloną mudu su partneriu nutarėme įkurti daugiabutyje. Iš pradžių užėmėme vieną butą, paskui – visą aukštą, paskui – dar ir sodą...

Vėliau atidarėme antrąjį saloną prašmatniausiame Paryžiaus „Ritz“ viešbutyje, galiausiai trečiąjį – Niujorke. Bet mes viso to neplanavome – tiesiog taip susiklostė. Niekada nekūrėme strategijų, kaip užkariauti pasaulį: tiesiog dirbome, mums sekėsi, tai ir plėtėmės. Aš turėjau tik vieną tikslą – kad mano klientai jaustųsi laimingi. Paprastai salonų savininkų tikslai būna kitokie: uždirbti pinigų, užkariauti rinką, pelnyti šlovę... O man svarbiausia – paprasta žmogiška laimė ir galimybė daryti tai, ką noriu.

Ryšį su klientais užmezgu ilgam: jie pas mane važiuoja iš viso pasaulio, kai kurie vizito laukia net metus. Nemėgstu snobizmo: nemanau, kad jei esi žinomas meistras, privalai būti snobas. Tikiu, kad meistras ir klientas turi gerbti vienas kitą – nesvarbu tautybė, kilmė ar statusas. Mes kruopščiai renkamės darbuotojus, esame atviri visoms kultūroms: salone kalbame vienuolika kalbų, tarp kirpėjų turime japoną, vietnamietį, rusą, yra žmonių iš Venesuelos ir Pietų Afrikos... Grožis iš tiesų neturi sienų, formų ir amžiaus. 

Nuostabu, kad jūs, trijų salonų savininkas, ne tik jiems vadovaujate, bet ir pats vis dar imate į rankas žirkles.

Kerpu klientus, nes man labai patinka. Kartais pasvarstau, kur galėčiau atidaryti savo ketvirtąjį saloną: tai turėtų būti nepaprasta vieta. Daug dirbu ir su savo produktų linija, kuria tikrai didžiuojuosi... O kitkam laiko nelabai ir lieka. Gyvenu vienas, auginu du šunis, turiu penkiolikmetį sūnų. Sekmadieniais labiausiai mėgstu ramiai pasivaikščioti po mišką. Esu aršus vegetaras, vegetarizmo idėjos man labai svarbios. Mėgstu keliauti – ką tik grįžau iš Egipto, per Kalėdas vyksiu į Keniją ir tiesiog gulėsiu paplūdimyje.  

Kodėl nusprendėte sukurti savo produktų liniją – jums neužteko to, ką siūlė rinka?

Tai buvo tiesiog natūralus mano darbo tęsinys. Klientai nuolat prašydavo patarti, kokias priemones jiems naudoti, o aš tobulų nerasdavau: vienoms trūko vieno, kitoms kito, tad galiausiai ėmiau kurti produktus pats. Iš pradžių tie gaminiai buvo visiškai nišiniai, juos parduodavome tik salono klientams. Bet tada „Colette“ ir „Giambattista Valli“ butikai paprašė leidimo juos pardavinėti – ir staiga mano serumų, kaukių, drėkinamųjų priemonių, apimties suteikiančių produktų gamyba ėmė augti kaip ant mielių.

Šių produktų pirkėjai – žmonės, kurie ieško kažko ypatingo. Jiems svarbu, kad produktą sukūrė kirpėjas, kasdien dirbantis su klientų plaukais, o ne verslininkas, tenorintis greitai uždirbti. Kurdamas plaukų priežiūros priemones, naudoju natūralius produktus: agurkus, žaliąją arbatą, bergamotes. Neskirstau jų į vyriškas ir moteriškas – jos skirtos visiems.

Prieš išleisdamas produktą į rinką, labai ilgai jį testuoju. Štai netrukus ketiname pristatyti natūralų šampūną: kūrėme trejus metus, išbandėme su darbuotojais, plovėme galvas visam kolektyvui – dviem šimtams žmonių per dieną, kad įsitikintume, jog produktas yra tobulas. Manau, jau išmokome atspėti ne tik tai, ko klientams reikia šiandien, bet ir ko jiems reikės rytoj. 

Davido produktus rasite paspaudę čia.