J.Baltrukonytės ir A.Kriščiūno Kalėdos Fuerteventūroje: prie stalo – su vienišiais ir 85 metų žaislais

„Kai mano abu tėvai buvo gyvi, turėjau stiprų jausmą, kad Lietuvoje yra mano šaknys. Kas benutiktų, visada grįždavau, nes mama turėjo labai gražių tradicijų. Dabar jas tenka kurti pačiai. Kadangi jau daugiau nei dešimt metų tėvelių nėra, o mano brangiausi žmonės – Fuerteventūroje – čia šventes kasmet ir pasitinku. Man jos yra apie šeimą, namus ir aplinką“, – portalui Žmonės.lt sakė Fuerteventūroje gyvenanti Jurga Baltrukonytė.

Nors lietuviškų tradicijų Jurgos ir Algio namuose mažai, visgi savąsias jie susikūrė patys. Žurnalistė pasakojo, kad viena pagrindinių ir išskirtinių tradicijų jų namuose – suburti vienišus žmones prie švenčių stalo.

„Kasmet sukviečiu žmones iš mūsų vietinio miestelio, kurie neturi artimųjų. Žinau, kad jų niekas nepasveikins ar nepakvies prie stalo. Pavyzdžiui, jau ketvirtus metus kviečiu tokį vietinį Migelį. Jis niekada nebuvo šventęs Kalėdų ir gavęs dovanų, tad pirmąkart atvykęs pas mus, sakė, kad tai jam buvo geriausia dovana“, – pasakojo Jurga.

„Man atrodo, kad Kalėdos yra apie prasmę, žmogiškumą, o ne apie blizgučius. Pagalvoju apie tuos vienišus žmones, man jie rūpi. Dažnai pakviečiu ir lietuvius bei tuos, kurie, įtariu, yra vieniši“, – pridūrė ji.

Jurga pasakojo, kad subūrusi žmones prie jų namų stalo, visų prašo peržvelgti praėjusius metus, o tuo pačiu ir apgalvoti artėjančių naujųjų tikslus.

„Turime savo tradiciją papasakoti, kas nutiko per metus, kokios svajonės išsipildė, kas galbūt nepasisekė. Gaunasi metų apžvalga ir diskusija, o rezultatas – labai nuoširdūs pokalbiai“.

Nors lietuviškų tradicijų Jurgos ir Algio namuose beveik nebeliko, ant jų švenčių stalo visada galima rasti kūčiukių ir aguonių pieno, kuris primena vaikystę.

„Dar prieš šventes iš Lietuvos atsisiunčiau kūčiukų. Nors jų ne itin mėgstu, tai – vaikystės nostalgija. Visgi man per Kalėdas reikia ne maisto, o pokalbių. Todėl dažniausiai darome vieną bendrą patiekalą, kuriuo galime dalintis, ir salotas. Visi atsineša savo maisto, tad man nereikia suktis virtuvėje valandų valandas“, – atviravo J.Baltrukonytė ir atskleidė, kad stalą visada dekoruoja su kone šimtamečiais stikliniais žaisliukais.

„Turiu senus žaisliukus iš savo vaikystės namų. Dar mano mama juos turėjo... Jei mano mamai dabar būtų 85-eri, jiems turėtų būti panašiai. Kartą Paula vieną sudaužė, tai lipdėme iš mažų šukių. Man jie labai brangūs... Vežiausi į salą juos po vieną įsuktą į popierių. Tiesa, juos kasmet dedu ne ant eglutės, bet ant stalo“, – dalijosi Jurga.

Prabilusi apie kalėdinę eglutę, pašnekovė atviravo, kad namuose puošia dirbtinę žaliaskarę. Jurga turi tam svarią priežastį – Fuertaventūroje eglės neauga.

„Turiu prisipažinti, kad turime dirbtinę eglę, bet pas mus namuose ji jau dešimt metų skaičiuoja. Kadangi eglučių čia nėra, kartą pirkome kenį, bet jis labai greitai nuvyto ir teko jį išmesti. Taigi, plastmasinė mūsų eglutė yra net tvaresnė“, – pastebėjo ji.

Daugelį metų Fuertaventūroje gyvenanti Jurga pasakojo, kad net jei saloje ir nėra sniego, šventinės nuotaikos jaučiamos vos startavus žiemos sezonui. Tiesa, nors Lietuvoje vaikai dovanas gauna per Kalėdas, pašnekovė atskleidė, kad šią Kanarų salą Kalėdų Senelis aplanko per Tris Karalius.

„Mūsų miestelyje labai daug vaikų, tad Kalėdų dvasia jaučiasi jau nuo gruodžio pirmųjų dienų. Visi su nuotaika, yra ir eglė, kurią dešimt metų puošia tais pačiais žaislais ir niekam nuo to nėra mažiau jauku. Bažnyčioje vyksta koncertai, aplink šokiai... Ši linksma nata jaučiama iki pat Trijų Karalių, kai vaikai gauna dovanas.

Tiesa, mes patys dovanomis šeimoje nesikeičiame. Prieš daug metų sugalvojome dovanas įteikti tik vaikams, o suaugę – per kalbą, per emocijas. Pasakojame vieni kitiems gražius dalykus, manau, tai daug geresnė dovana“, – portalui Žmonės.lt sakė J.Baltrukonytė.

Paklausta, ko labiausiai pasiilgsta per šias šventes Lietuvoje, Jurga ilgai nemąsčius įvardijo brangiausią žmogų.

„Gal nuskambės liūdnai, bet mamos. Tai yra ašis, aplink kurią sukosi Kalėdos. Vaikystės namai mano prisiminimuose labai romantizuoti, man gera prisiminti šventes būtent juose.

Kaip tik „iššoko“ vienas brangus prisiminimas... Kai buvau studentė, nupirkau kalėdinę dovaną tėvams – padovanojau jiems skalbimo mašiną. Net pasamdžiau Kalėdų Senelį, susitariau, kad į ketvirtą aukštą nuneštų jiems. Kokie jie buvo laimingi! Mane jie taip pat stebindavo, tad nustebinau ir aš. Tai buvo fantastiška šventė. Ilgiuosi Kalėdų tėvų namuose...“ – baigdama pokalbį ilgesingai tarė Jurga Baltrukonytė.