J.Gaižauskas pristatė 4-ąją knygą: idėją pametėjo žmogus, kurio dažniausiai norisi nematyti

„Pasibaidęs Dievo žirgas“ – ketvirtoji J.Gaižausko ir leidyklos „Alma littera“ išleista knyga. Knygos pristatyme Šv. Kotrynos bažnyčioje autorius pasakojo, kad šios knygos idėja kilo prieš gerus šešerius metus, einant Vilniaus Pilies gatve.

„Ėjome su žmona Agne ir kalbėjomės, kur norėtume nukeliauti. Staiga pamatėme personažą, kurio dažniausiai norisi nematyti, o mums einant pro šalį jis uždainavo: „... prie Jordano upės...“ Atsisukau į Agnę ir pasakiau: „Skrendame į Jeruzalę.“ Vėliau, po kelionės, gatvėje ieškojau to žmogaus, daviau jam pinigų, tikėjausi, kad dar kartą man padainuos „prie Jordano upės“, tačiau jis pasičiupo pinigus ir pabėgo. Praėjusių metų vasarą pajūryje paprašiau, kad bičiulis mane nuplukdytų prie švyturio. Mane išsodinęs iš valties, jis kantriai laukė, kol šmirinėjau po salą ir stebėjau, kaip juda šešėliai, kai susirengiau atgal, lipdamas į valtį paslydau ir atsisėdau į vandenį. Tada supratau, kad turiu savo knygos finalą.

Knygos finalas ištraukose, kurias per pristatymą skaitė aktoriai Vaidotas Martinaitis, Aistis Mickevičius, L.Rastokaitė, E.Latėnaitė, nenuskambėjo, tačiau iš jų buvo galima nuspėti svarbiausią knygos mintį – kai laiko šioje Žemėje lieka mažai, mes iškeliaujame į amžinąjį laiką, kuriame nebeskaičiuojamos minutės ir nevardijamos vietovės. Gali būti bet kur ir bet kada.

Rašymo procesas nėra nuspėjamas. Kartais Juozas plaka kompiuterio klavišais, vos spėdamas užrašyti mintis, o kartais visą savaitę ieško tinkamo žodžio ar minties. „Tempas labai nepastovus, – sako, – juo labiau kad aš ne tik rašau: kai ateina daina, ją sukuri, kai ateina knyga – parašai.“

Rašymui, jis neabejoja, reikalinga geležinė valia. Viskas krito iš rankų, kai prasidėjo karas Ukrainoje, tačiau sako supratęs, koks tai tinkamas laikas rašyti apie viltį: „Visada kalbu apie viltį. Kuo laikai tamsesni, tuo daugiau prasmės matau. Žinau, kad negaliu įplieksti milžiniško fakelo, bet iš visų jėgų stengiuosi išsaugoti rusenančias žarijas – juk kažkam gali prireikti įsižiebti ugnelę. Jeigu sulauksiu kitokių laikų, galėsiu prie židinio gerti kakavą ir mėgautis akimirkos žavesiu.“

Paprašytas papasakoti, kur Dievas jį pagavęs, kad nuo pirmosios knygos visos jos yra apie Dievo paieškas, rašantis aktorius tik trumpai tarsteli: „Nereikia nieko aiškinti, reikia tikėti.“ Gerdamas kavą, eidamas piligrimų keliais, darydamas gerus darbus ir klaidas, sėdėdamas ant suolelio ir žvelgdamas į rudenio lapus Juozas ieško atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus: kas aš toks? Koks aš esu? Jam visai nesvarbu, kaip žmonės įvardija tai, ką daro, – rašytoju, aktoriumi, dainų atlikėju, svarbu tai, kaip jaučiasi pats. „Esu paprastas svajotojas, kuris tik įgyvendina savo svajones. Stengiuosi jose neįstrigti, nes kam svajoti, jeigu net nebandai jų įgyvendinti? Vadinkite mane taip, kaip norite...“ – šypsosi ir priduria, kad ne mažiau nei svajonės jam svarbi „čia ir dabar“ sąvoka. Būti iš esmės, o ne vegetuoti akimirkoje yra stulbinantis jausmas. „Gaila, kad jis taip brangiai kainuoja, todėl taip būti galime tik kartais“, – įsitikinęs.

Paprašytas išduoti svajones, Juozas prisipažįsta svajojantis parašyti pasaką. Apie drakonus ir kitus pasaulius, kuriuose gyvena laimingi žmonės. „Gal tai ir nebus kita knyga, gal dar kita, bet ji tikrai bus. Norėčiau parašyti prasmingą pasaką, kurią suaugusieji laiko ir saugo būsimiems anūkams. Na, tokią kaip ,,Broliai liūtaširdžiai“. Aš tikrai apie tai svajoju, o įstrigti svajonėse nemėgstu“, – sako knygos „Pasibaidęs Dievo žirgas“ autorius.

Fotogalerija:

Skaitykite knygos ištrauką:

Nuo staiga užplūdusios šilumos ir nerimo kakta išrasojo prakaitu. Pabandykime viską lėtai nuo pradžių: ką atsimenu?

Esu žmogus... vyras... keliauju... Daugiau nieko. Ar taip gali būti?? Šeima, vardas, tautybė, profesija, svajonės... Ar įmanoma, kad jų neturiu? Tai iš kur tada atsiradau? Ir tie žmonės prie staliukų taip keistai apsirengę. Gal kišenėse turiu ką nors, kas bent kiek apšviestų šitą proto šlapdribą? Pasirausiau po kišenes, jos buvo tuščios. Beviltiškai bandžiau nors ką nors prisiminti, ėmė apmaudas ir niršulys. Atkakliai tikrinau kišenę po kišenės, o jos vis tiek buvo tuščios. Staiga suvokiau, kad tai nesvarbu. Užsimerkiau. Kairiau kvepėjo kava, dvelktelėjo pro šalį einančios merginos kvepalų aromatas, iš už nugaros pakvipo čiobrelių arbata. Vienas pojūtis – uoslė – veikia nepriekaištingai. Atsimerkiau ir apžvelgiau kavinę. Tolumoje, ant tualeto durų, kabėjo užrašas stambiu šriftu: „Kaina 1 euras. Kavinės lankytojams nemokamai.“ – Regos pojūtis irgi neblogas. Paliečiau pirštais išrasojusią kaktą, ji buvo vėsi, o uždėjęs ranką ant šalimais prie sienos įtaisyto šildytuvo akimirksniu supratau – jis maždaug 50 laipsnių šilumos. Įsiklausiau į pokalbį prie kito staliuko, ten ponas dėstė architektūros subtilybes mergaičiukei su akinukais, matyt, savo studentei. Kokie dar yra pojūčiai? Uoslė, rega, klausa, lytėjimas, skonis. Staiga pajutau nenumaldomą alkį. Čia taip kvepia maistu! Noriu valgyti! Dirstelėjau dar kartą į užrašą ant tualeto durų, – šioje šalyje mokama eurais, bet mano kišenės tuščios. Lengvai nusipurčiau ir pamėginau sugrupuoti mintis: pirmas klausimas: kas aš toks? – kitas: kodėl aš toks? Ar kas nors tai žino? Ir kodėl ramybės neduoda dar viena mintis: REIKIA PRISIMINTI SVARBIAUSIA! O kas yra svarbiausia? Dabar svarbiausia, jog esu čia, kur šilta, bet yra kažkas svarbesnio, tik kas?

– Labas vakaras, ko nors norėsite? – paklausė besišypsanti padavėja.

– Taip... – kvailokai numykiau, žvelgdamas jai į akis. – Norėčiau sužinoti: kas yra svarbiausia?

– Turime firminį patiekalą, – nė nemirktelėjusi atsakė padavėja.

– Ką?? – negalėjau patikėti atsakymo bukumu, bet stengdamasis neišsiduoti paklausiau vėl:

– O kelinti dabar metai?

– Gaminame jį jau trejus metus, – paslaugiai išpyškino mergina. – Norėsite?

– Aš noriu gerti, – atsakiau nusivylęs ir sučiaupiau lūpas. Ji gal puskvailė?

– Gerai, atnešiu ir stalo vandens, – pasakė padavėja ir nurūko perduoti neužsakyto užsakymo. Atsigręžiau į kaimyną su barzdele prie gretimo staliuko, vilkintį keistu juodu apdaru, ir pamėginau dar kartą:

– Atleiskite, kad trukdau keistu klausimu, bet gal pasakytumėte, koks dabar mėnuo ir kelinti metai? – paklausiau jausdamas gėdą ir nepaaiškinamą nerimą.

– Jau vasario pradžia, 2022, o kodėl klausiate? – su atlaidžia šypsena atsakė ir paklausė vyriškis.

– Na... sunku paaiškinti, bet gal galėtumėte pasakyti: jūs tuo tikras?

– Ką? – šiek tiek sutrikęs nusišypsojo vyriškis ir pakėlė antakius.

– Na, ar jūs tikrinote, kad metai būtent šie?

– Ar aš tikrinau metus? Jūs tikras pokštininkas, – nusijuokė kaimynas, bet man tai nepasirodė juokinga.

– Atleiskite, bet man tai tikrai svarbu, ir, kad sykį jau įvardijote metus, gal galėtumėte pasakyti, nuo ko jie pradėti skaičiuoti? – Pašnekovas akivaizdžiai mūsų pašnekesį priėmė kaip žaidimą ir pagalvojęs atsakė:

– Įprastai žmonija metus pradeda skaičiuoti nuo kokio nors labai svarbaus įvykio, o mūsų atveju – nuo Kristaus gimimo. – Žvelgiau į jį tuščiomis, nieko nesuprantančiomis akimis ir nejučia paklausiau:

– Atsiprašau, o kas yra Kristus? – pašnekovo akys sustingo ir pasidarė panašios į mano.

– Kas yra Kristus? Kristus yra Dievo, mūsų pasaulio kūrėjo, vienatinis sūnus, mūsų Viešpats.

– Dievo sūnus? Hmm... atleiskite, aš tikriausiai kažką praleidau, o kas yra Dievas? – Vyriškis suglumęs pasikasė barzdelę ir atsikrenkštęs niurgzliai paklausė:

– Jūs rimtai? Ar jūs tyčia mane trikdote tokiais klausimais kavinėje? Čia tokia jūsų ironija? Manote galįs pasismaginti, nes esu kunigas?

– Kunigas? – norėjau pasitikslinti, ką tai reiškia, bet užsičiaupiau matydamas irzlumo šešėlį, užslinkusį ant kaimyno veido; tad nusisukdamas ir baigdamas pokalbį taikiai paklausiau: – Bet dabar tikrai 2022?

– Taip dabar 2022 Kristaus gimimo metai, – ir tai taręs nusigręžė.

Maniau, kad tai padės. Jeigu sužinosiu, kelinti dabar metai, prisiminsiu ir visa kita ar bent esminius dalykus, bet tai tik dar labiau mane supainiojo. Kokios čia pinklės? Kas jiems negerai? Neprisimenu net savo vardo, o jis irzta, kad nežinau kitų vardų! Tai kokio svarbumo turėjo būti tas Kristus, kad nuo jo gimimo tūkstančiais skaičiuojami metai? Gal tai sužinojus viskas taptų kiek aiškiau? Vėl atsisukau į kaimyną ir švelniai prakalbau:

– Atleiskite, kad jus suerzinau, aš nenorėjau, bet man dabar tikrai labai sunkus ir keistas metas. Ar galiu jūsų dar kai ko paklausti? – Atsigręžęs kaimynas atlyžo ir linktelėjo galva.

– Gal galite pasakyti: kas yra svarbiausia? – Vyriškis ilgai žvelgė į mane tiriamu žvilgsniu ir, matyt, nutaręs, kad tikrai nesišaipau, atsakė:

– Svarbiausia gyvenime yra Dievas ir meilė.

– Ar tai svarbiau, nei atsiminti savo vardą?

– Tai svarbiausia pasaulyje.

– Abu? Ir Dievas, ir meilė? – Kaimynas net prisimerkė žvelgdamas į mane.

– Abu, nors, tiesą sakant, Dievas ir yra meilė. – Klausiausi nudelbęs akis ir po nemenkos pauzės prisiverčiau jas pakelti ir paklausti:

– Dar kartą prašau atleisti, bet gal žinote ar numanote, kas turėtų atsitikti žmogui, kad jis nežinotų ar neprisimintų to Dievo vardo? Kad jis nė nenutuoktų, jog šis egzistuoja? – Kunigas keletą sekundžių pamąstęs nusišypsojo:

– Tai neįmanoma. Jūs kalbate bendrai, apie sąmoningą žmogų kaip jūs, kuris kalba, bendrauja ir yra čia ir dabar?

– Taip.

– Manau, kad tai iš tiesų neįmanoma, nors, tiesą sakant, tokį klausimą išgirdau pirmą kartą... Hmm... įdomus požiūris.

Padavėja atnešė vandens ir firminį kepsnį. Godžiai gėriau ir valgiau įstrigęs savo „čia ir dabar“ pasaulyje, neturėdamas nė menkiausio supratimo, kas buvo vakar, ir juo labiau kas bus rytoj. Kai baigiau, praeidama padavėja paklausė:

– Mokėsite grynaisiais ar kortele?

– Bet aš neturiu kortelės, man niekas jos nedavė, – pasakiau ir su siaubu pamaniau: – Kas yra grynieji? Auksas? Negi jie moka už maistą auksu? Nieko nesuprantu... Dirstelėjau į tviskantį žiedą ant dešiniosios rankos piršto, nusimoviau ir atkišau padavėjai.

– Čia grynas auksas. Imkite. Užteks už kepsnį? – paklausiau kvailai šypsodamasis, padavėja pradėjo isteriškai juoktis, o kaimynas nuo gretimo staliuko atsisuko ir įsiterpė:

– Aš sumokėsiu už poną, priskaičiuokite jo maistą man, jis šiandien labai savotiškai juokauja, – tada išsitraukė kažkokią knygutę, įbruko man į rankas ir paklausė:

– Sakote, kad nežinote, kurie dabar metai, o skaityti bent mokate?

– Kaina 1 euras, kavinės lankytojams nemokama, – pasakiau ir parodžiau į tualeto duris. Kunigas dirstelėjo į užrašą, tada pažvelgė į mane:

– Jums viskas gerai?

– Gerai, tik neprisimenu nieko, išskyrus čia ir dabar.

– O ką prisimenate?

– Esu žmogus, vyras, „grynieji“ nėra auksas, o Kristus yra Dievo, mūsų pasaulio kūrėjo, sūnus, mūsų Viešpats. Nuo jo gimimo skaičiuojami metai ir šiandien vasario pradžia, 2022 mūsų Viešpaties gimimo metai. O kas čia per knygelė? – paklausiau norėdamas nukreipti į šalį tą apklausą ir kunigas, pažvelgęs į knygą mano rankose, paskui į mane, atsakė:

– Tai Naujasis Testamentas.

– Testamentas tai palikimas?

– Tiesa.

– Kieno? – Kunigas žvelgė į mane keistai, kaip į vaiką.

– Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Šioje knygoje Dievo žodis.

– Jūs duodate man jo palikimą? – Kunigas skvarbiai pažvelgė man į akis ir ramiai paklausė:

– Jums tikrai viskas gerai? Kur nakvosite? Ar turite namus? – Susimąsčiau. Ar aš turiu namus?

– Nežinau. O čia visi turi savo namus? – paklausiau dairydamasis aplinkui. Kunigas žvelgė į mane nesuvokiamu žvilgsniu, tada palietė petį ir paklausė:

– Ar galiu jus palydėti į Dievo namus? Ten gal rasime jums laikiną nakvynę.

– Dievas čia turi savo namus? – paklausiau nustebęs ir susidomėjęs. Vyriškis pažvelgė į mane, bet nieko neatsakė. Tada sumokėjo už savo ir mano vakarienę, ir mes patraukėme laukan. Gatvėje snigo ir šalo, buvo balta, o iš burnos veržėsi garai.

– O čia visada po šlapdribos pradeda snigti? – paklausiau bendrakeleivio, stebėdamas į ištiestus delnus krintančias snaiges. – Ši šalis šiaurėje?

Bendrakeleivis žingsniavo greta ir švelniai atsakė:

– Taip, ši šalis šiaurėje, vasarį sninga dažnai, – o tada atsainiai šypsodamasis paklausė: – Beje, kurie dabar metai? – Atsisukęs nusišypsojau ir aš.

– 2022 mūsų Viešpaties Kristaus gimimo metai, o mes keliaujame į Dievo namus. Tai aš pamenu – jūs man pasakėte.