Aktoriui, atlikėjui ir rašytojui Juozui Gaižauskui dveji praėję metai buvo itin dosnūs: per pandemiją atradęs savyje begalinį troškimą rašyti, Juozas su savo skaitytojais pasidalijo dviem knygomis – „Dievas su šlepetėmis“ ir „Tigras, glostantis pėdas“. Abi jas skaitytojai iškėlė į populiariausiųjų dešimtukus ir išgraibstė ne po vieną tiražą. Prieš šventes Juozas netikėtai paskelbė apie naują savo kūrinį – poetui Vytautui Mačerniui skirtą knygą „Žaižaruojančios dangaus skeveldros“.
Naujoji J.Gaižausko knyga – dviejų keistų vaikėzų pokalbis, dalijantis kūrybą tarp šiapus ir anapus. „Kai turinio gelmės susprogdina formą, puslapiuose pažyra žaižaruojančios dangaus skeveldros“, – sako knygos apie legendinį, anksti mirusį poetą Vytautą Mačernį autorius. Poeto eilėraščių posmai sugula šalia knygos autoriaus prisiminimų, fantazijų, impresijų ir neįtikėtinų dialogų, kuriuose iškyla nemari poeto asmenybė.
„Juozas įlenda į Vytauto kailį, paskui – į savo. Būtent šitaip reikėtų rašyti „antologijas“, o ne „gimė, mokėsi, nuvažiavo, sirgo, įsimylėjo, pasveiko ir numirė“. Jei kartais pasirodytų, kad tokios knygos dar nebuvo, nusišypsok ir pasakyk – iki šiol tik nebuvo atvertas šis langas“, – savo įspūdžiais apie knygą dalijasi aktorius Remigijus Vilkaitis.
V.Mačernis gimė 1921 metų birželio 5 dieną Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos. Jis mokėsi Sedos vidurinėje mokykloje, vėliau baigė Telšių gimnaziją, 1939 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kuriame iš pradžių studijavo anglų kalbą ir literatūrą, o vėliau, iki pat universiteto uždarymo 1943 metais, – filosofiją. Grįžęs į Šarnelę, joje gyveno iki pat savo mirties. Vos 24-erių sulaukusį poetą 1944-aisiais pakirto patrankos sviedinio skeveldra.
Pirmosios V.Mačernio poezijos knygos buvo išleistos pokario metais Vakarų Europoje ir JAV: „Vizijos“ – Romoje, „Poezija“ – Čikagoje. Po karo poeto kūrybos niekas labiau nenagrinėjo, nors jo eilėraščiai keliavo iš rankų į rankas. Jo poezijos rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis“ Lietuvoje išspausdinta tik 1970 metais.
Poeto kūrybos gerbėjus nepaprastai žavi egzistencinė pasaulėjauta, gyvenimo prasmės paieškos, tikrųjų vertybių ilgesys. V.Mačernio poezija priskiriama humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai.
J.Gaižausko knygą „Žaižaruojančios dangaus skeveldros“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygos autorių kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Vienas V. Mačernio eilėraštis prasideda taip: „Nuo ko pradėt? Štai klausimas be galo rimtas! Su rašalu ir plunksna... nesiskirdamas jau gyvenu / Trečia savaitė...“ Tad ir klausiu, nuo ko pradėti knygą? Jau trečiąją?
V.Mačernio likimas užgriuvo mane kaip lavina, – skaudžiai, be kompromisų ir svarstymų. Išvydęs pirmuosius, paties parašytus knygos žodžius „Kaip aš numiriau“, nustėrau. Juk planavau rašyti visai ne tai, bet ranka tarsi rašė pati. Pirmą kartą gyvenime stebėjau, kaip rašau tai, ko niekaip negalėjau žinoti ir, rodos, mačiau iš šalies. Keistas jausmas... Tad savo knygą pradėjau nuo keisto jausmo.
Koks buvo tavo pirmasis susidūrimas su V.Mačerniu – amžinuoju vaikėzu? Iš tiesų, kartais pamirštame, kad jis buvo toks jaunas poetas. Ir lietuvių literatūros klasiko vardą, skirtingai nuo kitų pripažintų poetų, užsitarnavo taip ir nepasenęs...
Tad aš jį taip ir pavadinau – amžinuoju vaikėzu, kai susitikome tarp Šiapus ir Anapus. Jis per daug ir nepyko (šypsosi). Žodžius KLASIKAS ir KLASIOKAS skiria tik viena raidė, kai pasirinkau antrąjį žodį, kalbėtis mums ėjosi kur kas lengviau.
V.Mačernis netapo klasiku anksti, klasiku jis tapo žuvęs, o tai yra esminis skirtumas. Gyvas jis buvo tik talentingas vaikėzas, klasiku tapo po mirties. Tarp klasikų yra vienas subtilus skirtumas: žuvusio klasiko kūryba nutrūksta, o pagyvenusio (bet vis dar gyvo) anksčiau ar vėliau išsenka. Tada sakoma taip: kadaise jis rašė nuostabiai, o dabar yra klasikas... (šypsosi) Tačiau tai – tik paradoksas, ne pati didžiausia bėda... Yra poetų, kurie patys save paskelbia klasikais ir šventai tuo tiki. Tokius aptarinėti aš – bejėgis...
Juozai, iš kokių šaltinių sužinojai apie poeto mirtį? Ar tai, kas užrašyta tavo knygoje, vyko tik tavo vaizduotėje? Aprašymai – itin kinematografiniai...
Kad aš žinočiau... Pamenu tik tiek, kad rašant labai diegė širdį, darydavosi silpna ir krėtė šaltis. Tačiau, kai baigiau knygą, vėl pasijutau gerai. Vaizdai iš mano galvos persikėlė į knygą, aš juos užrašiau.
Kiek V.Mačernio eilių ir kiek biografijų perskaitei?
Adomo Mickevičiaus bibliotekoje specialiai man buvo atidaryta pailginto laiko knygų paėmimo linija (juokiasi). Iš bibliotekos namo parsitempęs kalną knygų, lėtai jas gliaudžiau, kol mintyse prabilo V.Mačernis. Tada pradėjau su juo kalbėtis ir užrašiau tai, ką jis man sakė. Ne viską, aišku, kai kas buvo pasakyta itin asmeniškai (šypsosi).
Kokia įdomi mintis – ar tikrai, besidalydami eilėraščiais, juos perrašydami ir skaitydami, žmonės originalių eilių neperrašė, gal eilėraščiai iki mūsų dienų atkeliavo visai ne tokie, kokie buvo sukurti? Kaip manai, originaliai kūrybai šitokia kelionė laiku padeda ar trukdo?
Vienareikšmio atsakymo nėra. Dogmatikai kausis dėl kiekvieno kablelio, o liberalai laisvai traktuos kiekvieną sakinį. Pusiau juokais, bet tikrai, tik pusiau juokais galiu pasiūlyti naują profesiją; yra vertėjai, verčiantys kūrinius į kitas kalbas, tad kodėl negalėtų atsirasti laiko vertėjų, kurie į XXI amžiaus kalbą išverstų XVIII amžiaus poeto kūrinius?
Jei ne žodžiai, kuriuos vartojame vis rečiau ir rečiau, galėtum pagalvoti, kad V.Mačernio eilės parašytos šiandien. Kaip tau atrodo, kur slypi kūrybos nemarumas?
Kūrybos nemarumas slypi ne žodžiuose, o turinyje. Jeigu eilėraštis kalba amžinus dalykus, jis visada jaudins, nors žodžiai kartais ir pasirodys senoviški ar rečiau vartojami.
Ar mes iš tiesų mokame skaityti poeziją? Kaip tu ją pats skaitai? Kas tau atrakina eilėraštį? Ir kas atrakino V. Mačernį?
Neturiu jokio recepto. Galime prikasti aibes šulinių, prigręžti gręžinių, bet nepriversime nė vieno gerti tol, kol jis nepajus troškulio. Aš tiesiog užuodžiau vandenį ir buvau ištroškęs, tik tiek... Rašydamas šią knygą stengiausi atverti šulinių dangčius ir pasakyti skaitytojams: „Jeigu kartais esate ištroškę, čia teka Vytauto Mačernio versmė...“
Mes dažnai susikuriame patogų poeto, menininko paveikslą, tarsi norėdami, kad jis atitiktų pačių įsivaizdavimą, koks poetas ar menininkas apskritai turėtų būti. Vėliau, gerai pakapstę, išsiaiškiname, kad viskas – nebūtinai taip. Kokių atradimų tau atnešė V. Mačernis?
Nedariau atradimų ir jų neieškojau. Visa savo esybe norėjau, kad pajustume, koks didis, gilus, paprastas ir nuostabiai subtilus yra Vytautas Mačernis. Ne buvo, vis dar yra, jis žiūri į mus ir šypsosi mums iš anapus.
Poezija gali prikelti prisiminimus. Kokių galių ji dar turi?
Poezija – ne mokslas, tai – burtas, kur poetas tik pažeria žaižaruojančias dangaus skeveldras, smingančias į širdį, gydančias ir žeidžiančias, sukeliančias prisiminimus, liūdesį ar džiaugsmą. Kokių galių reikia burtui? Jis pats yra galia.
Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie poeziją ir poetus. Gal išgyvename poezijos atgimimo laiką?
Man taip neatrodo, bet norėčiau, kad taip būtų.
Ši knyga – tobula aktoriui-rašytojui. Ją perskaičiusi, iškart pagalvojau, koks įdomus galėtų būti jos pristatymas. Ar tu apie tai galvojai?
Pradėdamas rašyti, apie pristatymą (juokiasi)? O ne! Tai būtų tas pats, kaip galvoti apie „Oskarą“, prieš pradedant kurti filmą...
Knygos pristatymas, žinoma, bus. MO muziejuje Vilniuje. Tai supratau vos tik išvydęs knygos viršelio maketą. Tikiuosi muziejuje pamatyti šimtus vaikėzų, – nesvarbu, kokio amžiaus: senyvų, jaunų ar visai žilų. Jų visada ateina, nes vaikėzai yra smalsūs. Jeigu būsite ištroškę, šulinių dangčiai MO bus atverti...
Šiapus ir anapus – pasikartojantis tavo knygos motyvas. Ar tikrai manai, kad anapus visiškai aišku, kas ir kodėl vyksta šiapus?
Esu tuo tikras, nes Vytautas man pasakojo, kad būtent taip ir yra. Netikite? Paskaitykite knygą (šypsosi).
