J.Norvaišienė: „Sunku pasakyti, kas stabdo lietuvius pasakyti gerą žodį“

Gal tokioje Italijoje žmonės turi daugiau ekspresijos ir su jais pabendravęs tikrai tų gerų žodžių išgirsi. Tuo metu mes, lietuviai, ar esame tokie santūrūs, ar nemokantys pasidžiaugti kitais.

Sunku pasakyti, kas būtent stabdo mus pasakyti gerą žodį. Asmeniškai pati neatsilaikau pamačiusi gražų žmogų, taip ir pasakau, koks jūs dailus! Jei prireikia, ir angliškai pakartoju.

Tiesiog taip, spontaniškai, atsiradus progai“, – atvirumu, žmogiškumu ir gebėjimu pradžiuginti kitą ir save dalijosi Kauno miesto savivaldybės politikė, praeityje žinoma medikė, šokėja, legendinio sportinių šokių kolektyvo „Sūkurys“ trenerė ir siela Jūratė Norvaišienė.

– O gal lietuviai labai pavydūs?

– Gal tiesiog mažiau turintys jautrumo ir empatijos, lyginant su italais.

– O kas jus geru žodžiu palepina?

– Draugės, pažįstami, antroji pusė. Jeigu vienas plaukas ne vietoje, jis jį tinkamai pastatys ir tik tada pro duris išleis. Mano vyras labai dėmesingas.

Visą laiką toks buvo, žinote, pagal pavardę. Norvaiša: noriai vaišinantis, visad vaikšto pilnomis kišenėmis saldainių, šokoladukų, Kauno prekybos centre kasininkes ukrainietes jais apdalinęs.

– Kaip manote, iš kur pas jį tiek šilumos ir dėmesingumo kitiems?

– Na, jei esi mąstantis žmogus ir matai, kas vyksta aplink tave, kiek neigiamos informacijos...

Kur bepasižiūrėsi: televizijoje, radijuje, socialiniuose tinkluose vien tik minuso ženklas. Kartais labai norisi padėti žmonėms, kad bent trumpam nušvistų jų akys.

– Jei tik dažniau pagalvotume, kokį pokytį tai kuria mums patiems, o jei dar įvyktų grandininė reakcija...

– Pozityvus mąstymas, kaip ir fizinis krūvis, geba sukurti pokytį. Jau ir moksliškai pagrįsta, kad fizinis krūvis prisideda prie seratonino gamybos. Kada daugiau judame, taip pat kada šviesoje daugiau būname, padaugėja laimės jausmo.

Na, ir dar vienas dalykas – apsikabinimai mūsų gyvenime yra būtini. Sakau tai kaip medikė. Šiuo klausimu daug tyrimų atlikta, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Būtent dėl apsikabinimų gaminasi oksitocinas. Mes esame įsivedę tokią tradiciją su šokių kolektyvu. Vos tik atėję, apsikabiname. Pamėginkite, prie to labai greitai priprantama.

– Kas jums dar padeda žvelgti į gyvenimą pozityviai?

– Žinojimas, kad esu reikalinga, mane kasryt prikelia naujam gyvenimui. Visuomeninė veikla mūsų abiejų su Česlovu gyvenimo variklis.

– Jūsų karta įeis į istoriją kaip kūrusi gyvą bendravimą, galėjusi dar apkabinti čia ir dabar, ne feisbuke.

– Oi ne, socialiniams tinklams man gaila laiko.... Reikia jo labai daug turėti, kad ten galėčiau sėdėti. Užsuku kartkartėmis ir aš ten, bet retai.

– Ar dažnai ištrūkstate su vyru pavakaroti į miestą?

– Kad brangu, tai ne mūsų kišenėms. Pati esu medicinos mokslų daktarė, Kauno garbės pilietė, o pensija vos keli šimtai. Žinant, kaip pabrangę degalai ir maistas, kone viską tenka atiduoti už komunalines paslaugas. Lieka šimtas eurų, tai iš ko gyventi? Jei ne mano veikla Kauno miesto taryboje (vadovauju vienam komitetui ir vienai darbo grupei) ir honoraras, nežinau, kaip verstumėmės.

Moksliškai įrodyta, kad visas žmogaus gyvenimas dėliojasi atspindžio ar bumerango principu: išmetei gerą žodį, ir tau geru sugrįš, tik blogas turi savybę kvadratu pasididinti prieš grįždamas.

– Kaip sukatės iš situacijos, kad užtektų viskam, net jei kartais ir gal riboja šeimos biudžetas?

– Nesišvaistau ir dabar: palaukiu nuolaidų, einu pirkti pigesnių produktų, dairausi drabužių iš antrų rankų išparduotuvių. Beje, jose ir labai gražių dalykų galima rasti. Neseniai pirkau maudymosi kostiumėlį už 3 Eur. Įprastoje parduotuvėje be 50 ar 60 Eur nebūčiau įsigijusi.

– Teko skaityti, kad jus artimiausi už taupumą paerzina.

– Gyvenimas taip susiklostė, kad reikėjo taupyti. Ir automobiliui taupiau, o Česlovas traukdavo mane dėl šios priežasties per dantį. Abu su mama pielavojo dėl to taupumo. Bet automobiliui tąkart skolintis iš mamos vis tiek prireikė.

– Kokios savybės gyvenime jums praverčia labiausiai?

– Darbštumas ir užsispyrimas, gebėjimas pradėtą darbą iki galo pabaigti. Pačiai tekdavo ir siūti, ir megzti, ir siuvinėti. Mano dukros ir anūkės pirmosios suknelės taip pat mano pačios siūtos. Iki šiol naudojuosi siuvimo mašina, jei reikia ką pataisyti, jokios problemos nėra. Todėl ir kitiems sakau: neverta apriboti savęs kažkokiais stabdžiais, viską mes patys galime.

– Sutinkate, kad mūsų mintys prisideda prie gyvenimo kokybės?

– Moksliškai įrodyta, kad visas žmogaus gyvenimas dėliojasi atspindžio ar bumerango principu: išmetei gerą žodį, ir tau geru sugrįš, tik blogas turi savybę kvadratu pasididinti prieš grįždamas. Todėl nereikėtų galvoti, kad kiti už jus prastesni, leisti sau juos užgaulioti ar įžeidinėti. Žodžius vartoti turėtume labai atsargiai.

– Kaip manote, ką reikėtų pakeisti Lietuvos visuomenės gyvenime, kad kokybės ir pozityvo daugėtų?

– Gal pakaktų atsigręžti į žmogų? Šiandien, deja, skęstame biurokratijos liūne. Po teisybei nesuprantu, ko jauni žmonės ateina į mediciną, jei yra tokie šalti.

Atrodo, kad tu atėjęs į polikliniką ar kitą gydymo įstaigą tik trukdai, gaišini jų brangų laiką... Sėdi tie medikai prie kompiuterio, net neaišku, ar žiūri mūsų ligos istorijas ligas, ar kokį filmą... Liūdni popieriai šiuo klausimu.

Esame taip atitolę vienas nuo kito. Visi išmanieji ir socialiniai tinklai labai atitolino žmogų nuo žmogaus. Gal todėl ir gimstamumas siaubingai kritęs, padidėjęs egocentrizmas, noras turėti kuo daugiau, sau, patogiai gyventi, susikurti prabangą.

– Bet ar gali būti laimingas žmogus, likęs pats vienas su savimi?

– Žmonėms vieniems kitų reikia vis mažiau. Žiūriu, kaip bendrauja mano anūkas – su mobiliuoju, užuot susitikęs ir pabuvęs drauge ilgiau.

– Bet gal vieną dieną žmonija persisotins technologijomis ir vėl grįš vieni prie kitų?

– Istorija rodo, kad viskas visuomenės gyvenime vyksta spiralės principu, viskas kartojasi. Būkime optimistai ir tikėkime, kad žmogus išmoks pasižiūrėti vienas kitam į akis, pajus šilumą, nepamirš vieni kitų akių spalvos.

Visi išmanieji ir socialiniai tinklai labai atitolino žmogų nuo žmogaus. Gal todėl ir gimstamumas siaubingai kritęs, padidėjęs egocentrizmas

– Kaip manote, ar yra būdas sulėtinti gyvenimo tempą?

– Nemanau, viskas vystosi kažkur į priekį. Sulėtinti galima tik taip, kaip dabar Ukrainoje, subombordavai Bachmutą ir nėra problemos, niekur nenuskubėsi. Mokslininkai jau nustatė, kad mūsų žemė sukasi greičiau ir para trumpėja.

Ne tik jaunimas, bet ir aš tai juntu. Atrodo, tik atsikėlei, o jau vakaras. Paskaityti dabar gali tik miego sąskaita: man niekaip nepavyksta iki pusės pirmos nakties atsigulti į lovą. Jau eičiau, bet dar prisimenu, kad gėlių nepalaisčiau.

– Kokius ilgalaikius tikslus sau keliate?

– Esu nusiteikusi išgyventi šimtą metų. Kad tai pasiekčiau, reikia įdėti daug pastangų: sportuoti, domėtis aplinkiniu pasauli. Seku ir domiuosi medicinos naujienomis, dalyvauju Kauno miesto visuomeninėje veikloje (esu tarybos narė, vadovaujanti dviem komitetams).

– Kaip manote, šokis ar medicininis išsilavinimas jums davė daugiau?

– Matyt, viskas kartu sudėjus. Pridėčiau dar ir muzikinį išsilavinimą. Suprasti ir pažinti žmogų, gebėti nustatyti jo diagnozę reikia ne mažesnių sugebėjimų nei muzikai ar choreografijai. Be medicinos žinių būti geru šokio pedagogu neįmanoma, turi žinoti, kokie raumenys, kokiam judesiui dirbant būtini. Iki šiol su Česlovu didžiuojamės, kad mūsų klubas vienintelis, išugdęs tris pasaulio čempionus.

– Jūrate, judu su vyru ir sportinių šokių pasirodymais esate kone visą pasaulį išmaišę. Kas iš aplankytų kraštų paliko stipriausią įspūdį?

– Ne vakarų pasaulis didžiausią įspūdį mums padarė. Petro Didžiojo įlankoje esanti Popovo sala (vandenynu 12 km iki Kinijos) su ten vešinčia ir klestinčia augmenija, vietinis fabrikėlis, kuriame krabų konservai gaminami. Ten pamatėme, kad net ir sugauti krabai gyvi nepasiduoja, save žele paverčia.

O jei tokį pagavęs ant karštos keptuvės padedi, išeina tokio skanumo patiekalas. Toje pat saloje pamatėme ir delno dydžio vorus, nuo kurių man plaukai piestu pasistojo. O tas jausmas, kai įmerki kojas į Ramųjį vandenyną ir jauti jūrų žvaigždes, kriaukles, aplink knibžda egzotiniai gyvūnai. Niekur kitur nieko panašaus nematėme.

– Na ir pabaigai pajuokaukime, kaip gi jums pavyko tinkamą vyrą sutikti?

– Jaunystėje svajojau sutikti žmogų, kuris man atstotų vyrą, draugą ir meilužį. Su Česlovu pirmame kurse susipažinome. Taip mums likimas lėmė: aš ruošiausi į žurnalistiką, o jis svajojo būti lakūnu. Bet jam ne laiku supūliavo dantis ir jis tapo nebetinkamas. Taigi grįžo į Lietuvą ir įstojo į Medicinos institutą, ten ir susipažinome.

Gal ir jūs turite įkvepiančią istoriją, kai pasakytas geras žodis paskatino jus pokyčiui ar tiesiog pastiprino sunkią akimirką? Kviečiame pasidalinti! Siųskite savo istorijas konkursai@15min.lt.