Jackas Nicholsonas įsitikinęs – senatvė turi privalumų

Kadaise jubiliejaus proga jis neabejotinai būtų iškėlęs įspūdingą puotą. Juk mokėjo ir mėgo linksmintis! Ne veltui šviesaus atminimo aktorius Robinas Williamsas (1951–2014) yra pajuokavęs, kad Jackas Nicholsonas – bene vienintelis pramogų verslo pasaulyje vyras, kuriam net audringu gyvenimu garsėjęs roko monstras, „The Rolling Stones“ gitaristas Keithas Richardsas (73), nebeištvėręs sakydavo: „Gal aš jau eisiu namo...“

Tačiau aktorius neskubėjo girtis, kaip paminėjo 80-metį. Gal nebuvo kuo? Juk dar prieš dešimtmetį, triukšmingai atšventęs 70 metų jubiliejų, pabrėžė, kad tai buvo paskutinė rimta puota. „Linksmybėms nebeturiu nei noro, nei jėgų. Laikas bėga ir golfas bei pienas man pradeda rūpėti labiau nei moterys ir alkoholis. Neketinu apsimetinėti šventuoliu – toks niekada nebuvau, tačiau deginti žvakės iš abiejų pusių nebegaliu, – kandžiai pripažino. – Verkšlenti dėl to nesiruošiu – senatvė turi ir privalumų. Kuo mažiau jėgų išeikvoji kvailystėms, tuo daugiau lieka kitai veiklai, net gerėja charakteris. Anksčiau visai negalvodavau, jog į lovą galima gultis vien tam, kad išsimiegotum, o dabar ir miegas teikia malonumą...“

Teigiama, kad JAV kino legenda keliasi ne anksčiau kaip 11 valandą ryto. Tada žaidžia golfą, tapo, skaito knygas, susitinka su draugais, grožisi savo meno kolekcija (ją saugo gretimame name, kadaise priklausiusiame kolegai Marlonui Brando), sąžiningai lankosi mėgstamų krepšinio klubo „Los Angeles Lakers“ ir beisbolo komandos „New York Yankees“ rungtynėse ir, kaip pats yra sakęs viename interviu, „vis dažniau dalyvauja laidotuvėse“.

Pastaraisiais metais ne vienam gerbėjui buvo kilęs įtarimas, kad darbas į Nicholsono mėgstamos veiklos sąrašą nebepatenka. Pastarąjį kartą prieš kameras jis darbavosi 2010-aisiais – drauge su Reese Witherspoon vaidino romantinėje dramoje „Iš kur tu žinai?“ „Tikrai neketinu dirbti iki mirties dienos. Netapau vienišiumi atsiskyrėliu, kaip apie mane kalbama, tačiau darbas manęs dabar tiesiog nedomina – galiu mėgautis gyvenimu ir be jo“, – dar pernai sakė žurnalistams, klaususiems, kodėl atsisako skaityti vis dar siūlomus scenarijus. Alyvos į ugnį šių metų pradžioje įpylė ir Nicholsono kolega, bičiulis Peteris Fonda (77), dienraščiui „The Sun“ mestelėdamas, jog „Jackas iš esmės yra pasitraukęs į pensiją. Nenoriu kalbėti už jį, tačiau per savo gyvenimą jis dirbo ir užsidirbo pakankamai, todėl dabar gali sau leisti pailsėti. Žinoma, kartais žmonės turi labai konkrečią priežastį, dėl kurios daugiau nebedirba, bet aš jos nežinau ir nemanau, kad esu tas, kuris tokių dalykų galėtų klausti“.

Tiesa, prieš keletą mėnesių paaiškėjo, kad ramus pensininko gyvenimas charizmatiškajam nenuoramai vis dėlto pabodo, – kilo idėja sukurti daug dėmesio sulaukusio ir „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje nominuoto vokiečių filmo „Tonis Erdmanas“ (2016) amerikietišką versiją ir pačiam įkūnyti pagrindinį herojų. Juolab kad šis vaidmuo – tarsi parašytas specialiai Jackui Nicholsonui: sarkastiškai juokauti mėgstantis tėvas, bandantis iš naujo užmegzti ryšį su karjeros reikalais užsiėmusia dukra.

Ne laimės kūdikis...

Ar Nicholsonui grįžus į filmavimo aikštelę galima tikėtis dar vieno stipraus, įsimintino darbo? Aktorius pelnytai vadinamas vienu iš „Holivudo didžiųjų“, kita vertus, per šešias dešimtis karjeros metų netrūko ne tik stulbinamų pakilimų, bet ir nemalonių nesėkmių. Airių laikraščio „The Independent“ apžvalgininkai pabrėžė, jog jaunajai kartai Jackas tėra žinomas kaip „niūrokas ir ne itin įdomus senis“. Visgi gal „tikroji Nicholsono versija“ – sarkastiškas, juokingas, žavus – tokią nuomonę pakeistų? Juolab kad vyresniems kino žiūrovams šio aktoriaus pristatyti tikrai nereikia...

Jo talentas išryškėjo dar vaikystėje, o karjerą Holivude pradėjo kaip... pasiuntinukas kultinio animacinio serialo „Tomas ir Džeris“ kūrėjų Williamo Hannos ir Josepho Barberos kompanijoje. Į didįjį kiną pateko mažo biudžeto siaubo filmų meistro Rogerio Cormano dėka – debiutavo epizodiniu vaidmeniu jo juostoje „Mažoji siaubų krautuvėlė“ (1960). Pirmąją „Oskaro“ nominaciją (nominuotas net 12 kartų!) pelnė už antraplanį vaidmenį dramoje „Nerūpestingas keliautojas“ (1969), o pirmuoju „Oskaru“ (iš viso turi tris) apdovanotas už darbą juostoje „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975). Šis vaidmuo, kaip ir darbai filmuose „Kinų kvartalas“ (1974), „Švytėjimas“ (1980), „Istviko raganos“ (1987), minimas tarp ryškiausių aktorystės virtuozo pasiekimų (Nicholsonas nusifilmavęs daugiau nei septyniasdešimtyje juostų).

Jis niekada nebuvo iš tų aktorių, kurie tikina, esą puikią karjerą padarė tik dėl to, kad reikiamu laiku atsidūrė reikiamoje vietoje. „Tokius žodžius lengva leptelėti tik nemąstant, ką sakai. Bent jau aš pats linkęs ne dėkoti likimui už suteiktas galimybes, o nuolatos sau priminti, jog gyvenime ko nors pasiekti gali tik sunkiu darbu“, – sakė Nicholsonas.

Šeimos paslaptis

Ekrane jis yra įkūnijęs kaubojus ir valkatas, privačius seklius ir nusikaltėlius, aistringus meilužius ir psichopatus. Suvaidinęs net patį poną šėtoną! Tačiau intriguojantį ir kupiną netikėtumų filmą būtų galima sukurti pagal paties aktoriaus gyvenimą. Naujajame Džersyje gimęs Jackas beveik keturis dešimtmečius buvo įsitikinęs, kad tikroji jo mama June (1918–1963) yra 18 metų vyresnė sesuo, o jį auginę seneliai Johnas Josephas ir Ethel May – tėvai. Tikrąją savo atsiradimo istoriją sužinojo tik 1974-aisiais – jo kilmės tyrimą atlikusio žurnalo „Time“ žurnalisto dėka. Pasirodo, šokėja svajojusi tapti June pastojo labai jauna, tai sužinojęs jos mylimasis iškart nėrė į krūmus. Nenorėdama sugadinti merginai gyvenimo, motina ją kuriam laikui išsiuntė pas tolimus giminaičius, o gimusį berniuką užregistravo kaip savo sūnų. Beje, išaiškėjus tiesai, atsirado net keletas kandidatų į žymaus aktoriaus tėvus, tačiau jis kategoriškai atsisakė atlikti DNR testą ir staiga atsiradusius „tėčius“ tiesiog ignoravo.

Du tūkstančiai moterų

Jackas Nicholsonas vadintas vienu didžiausių Holivudo lovelasu, apie jo pergales meilės fronte kalbėta ne mažiau nei apie vaidmenis. Nepakartojamos šelmiškos šypsenos savininkas buvo vedęs tik kartą, turi penkis vaikus, kuriuos pagimdė keturios moterys, ir pats mėgdavo girtis miegojęs su mažiausiai dviem tūkstančiais dailiosios lyties atstovių. Su vienintele sutuoktine – aktore Sandra Knight (77) – išsiskyrė 1968-aisiais, po šešerių bendro gyvenimo metų, jiedu turi dukrą Jennifer. Linksmuolio Jacko gyvenimo moterimi turbūt galima vadinti kolegę Anjelicą Huston (65) – audringas, dramų, išsiskyrimų ir susitaikymų kupinas jų romanas su pertraukomis truko 17 metų. Visgi net kantrioji Anjelica neišlaikė, kai aktorė Rebecca Broussard (54) prisipažino besilaukianti Nicholsono kūdikio...

Nenorą susisaistyti santuokos ryšiais pats aktorius aiškino nesugyvenamu charakteriu: „Kone ketvirtį amžiaus bandžiau pačius įvairiausius partnerystės ryšius ir pagaliau įsitikinau, kad vienas būti nemoku, bet tikrai nesu tinkamas partneris kurti tradicinę šeimą. Todėl nutariau paprasčiausiai negadinti geroms moterims gyvenimo.“ Kas kita – trumpi ir neįpareigojantys romanai, dėl kurių Nicholsonas gali jaustis „permiegojęs kone su visu Holivudu“. Aktoriaus mylimosiomis buvo dainininkė Michelle Phillips, modelis Bebe Buell, aktorės Lara Flynn Boyle, Candice Bergen ir minėta Rebecca Broussard, turtingos paveldėtojos Christina Onassis bei Sabrina Guinness, buvusio Kanados premjero Pierre’o Trudeau žmona ir dabartinio – Justino Trudeau – motina ponia Margaret Trudeau bei šimtai kitų... Maža to, aktorius tikina, kad visas šias moteris buvo įsimylėjęs. Nesvarbu, kad meilė kartais išgaruodavo jau kitą rytą...

Tiesa, pats pripažįsta, kad su kai kuriomis ne visada elgėsi džentelmeniškai. Neabejotinai labiausiai nukentėjo Anjelica Huston – skausmingą savo romaną su širdžių ėdiku ji smulkiai aprašė knygoje „Watch Me: A Memoir“, kuri buvo išleista 2014-aisiais. Beje, jų skyrybų „priežastis“ – Rebecca Broussard – pagimdė Jackui du vaikus – dukrą Lorraine (27) ir sūnų Ray (25).

Tačiau laikas nenumaldomai bėga ir senasis kazanova savo galimybes vertina realistiškai: „Mano metų seniui lakstyti paskui kiekvieną sijoną ir rodytis viešumoje su jaunomis mergaitėmis yra tiesiog negarbinga. Kadaise būčiau tik pats pasijuokęs iš tokių kalbų, bet dabar jaučiuosi nesmagiai. Nemanau, kad kam nors labai rūpi, su kuo bendrauju ir ką veikiu, pats suvokiu, jog jau esu iškritęs iš šio žaidimo. Žinoma, dar bent vieną meilės istoriją išgyventi tikrai norėčiau, tačiau esu realistas. Ir neketinu skųstis, kad vienam namuose liūdna ir retkarčiais labai trūksta draugijos.“