Jamesas Bluntas – vienas lauke karys

Buvo metas, kai jo „You᾽re Beautiful“ buvo grojama visose vestuvėse, o „Goodbye My Lover“ – visose laidotuvėse. Kai tą, pirmąją, dainą taip įkyriai piršo radijas, kavinės, barai, restoranai, ji greitai išlindo per pakaušį, o Bluntas gavo „labiausiai erzinančio“ brito vardą.

Nors tai buvo senokai, žurnalistai ligi šiol geru tonu laiko savo rašinius apie popžvaigždę pradėti pasvarstymais: blogas jis vaikinas ar geras? Aišku, jie nekaltina Blunto dėl dainos „perdozavimo“, tiesiog apsidraudžia: na, negali būti tas vyrukas teigiamas personažas, nors tu ką. O ir šiaip neaišku, kas jis toks – pagarbos vertas herojus ar tik laimės kūdikis, dainuojantis mergaitišku balsu. 

Jis turi namus Londone ir Ibisoje, pastarųjų pirmajame aukšte yra naktinis klubas, pavadintas „Blunty᾽s Nightclub Where Everybody’s Beautiful“. Kai kam tas pavadinimas – kaip raudonas skuduras buliui, tačiau lankytojų netrūksta.

Daug jėgų jis skiria labdarai, o kur dar jo išsilavinimas - aviacijos inžinerija ir sociologijos mokslai. Faktai, kiek „gadinantys“ tikro plevėsos įvaizdį. Negana to, Bluntas baigė ir Sandhersto karališkąją karo akademiją, šešerius metus tarnavo armijoje. Ne grojo orkestre, o matė mirštančius draugus, tikrą karą. Armiją jis paliko po Kosovo, tapęs kone legenda: iš šykštokų pasakojimų apie jo vadovavimą operacijai Prištinoje beveik peršasi išvada, kad Bluntas 1999 m. išgelbėjo pasaulį nuo Trečiojo pasaulinio karo. Pats dainininkas nenoriai kalba apie praeitį. Tačiau kapitonas Bluntas suvalgė per daug kareiviškos košės, kad pamirštų jos skonį ir taptų sužvaigždėjusia persona...

Jis turi gerą humoro jausmą ir kartais jį parodo tviteryje („Kodėl Jamesas Bluntas dainuoja taip, lyg jo pimpalas stovėtų?“ – „Todėl, kad vis bijau užminti tą prakeiktą daiktą. – Vėliau priduria: – Turėjau omenyje, kad mano kojos trumpos.“) Kai žurnalistai nori ko nors pikantiško, Bluntas pažeria tikrų perlų. Apie tai, kaip mirko baseine su dešimčia lesbiečių ar barstė mylimajai iš sraigtasparnio rožių žiedlapius. Taip gimsta legendos. O kalbantis su juo akis į akį ir užduodant neprovokuojančius klausimus atsakymai būna paprasti. Ir gal būtent jie rodo tikrąjį Bluntą: normalų vyruką, kuriam rūpi tik muzika, visa kita – buvę nebuvę. Taigi pasinaudojome „Laimai“ tekusia galimybe pabendrauti su kultiniu muziku.

Kartą pasakėte: „Niekas, išskyrus muziką, nesukelia man emocijų.“ Ar tikrai? Skamba šiurpokai.  

Turėjau galvoje, kad esu vyras, kad esu britas. O britai tradiciškai labai santūrūs, nemoka rodyti jausmų, bent jau kasdieniuose pokalbiuose. Esu būtent toks. Man lengviau bendrauti per muziką. Jei turėtume laiko padiskutuoti, įsitikintum, kad nesu labai užsidegantis. Apie mirtį, apie prarastą meilę galiu kalbėti su šypsena. O mano dainose – visi tie jausmai, kurių neišeikvoju gyvenime.

Jei jūs, kaip tikras britas, stokojate emocijų ir turite gerą humoro jausmą, turbūt ne taip jau svarbu, kokia ta sėkmė – lydima keiksmų ar liaupsių? Juk buvote vadintas ir geriausiu pasaulyje, ir labiausiai įgrisusiu.

Kažkaip negalvoju apie tas ribines pozicijas, o ir nemanau, kad žmonėms taip rūpiu. Turbūt viską į vietas sustato sėkmės mastas. Kalbėti reiktų apie tai, ko esi pasiekęs muzikos industrijoje, kiek pinigų uždirbi. Ar tavo dainos yra populiariausiųjų sąrašuose, ar tavo albumai parduodami visame pasaulyje milijoniniais tiražais. Vien būti garsiam – ne pats geriausias sėkmės rodiklis. Yra daug talentingų ir gražių dainininkų, kurie ne itin perkami. Manęs žmonės nori, nesvarbu, gero ar blogo. O sau sėkmę matuoju tuo, kiek aš pats džiaugiuosi albumais, kuriuos leidžiu. Ir dar esu laimingas, kad žmonės ateina į koncertus pasidžiaugti tuo, kas patinka man. Tik tai mane jaudina. 

Ar galite palyginti žmogų, kuris buvo Kosove, su tuo, kas esate šiandien? 

Sėkmė atėjo, kai jau buvau gana brandus ir tiek patyręs, kad to pakako mano charakteriui ir mano vertybėms suformuoti.

Neslepiu, kad dabar esu laimingas, nes savo hobį paverčiau darbu. Kad gyvenu neįtikėtinai gerai. Aš prisitaikiau prie kitų aplinkybių, išmokau kitokių žaidimų, bet vis dar esu tas pats žmogus. Ir jei vėl pasikartotų Kosovo situacija, pasielgčiau taip, kaip elgiausi tada. Viliuosi, taip būtų... Aš tikrai nepasikeičiau. Sėkmė atėjo, kai jau buvau gana brandus ir tiek patyręs, kad to pakako mano charakteriui ir mano vertybėms suformuoti.

Jis tikrai buvo brandus. Nes sėkmė užgriuvo taip, kad bet kam galėjo susukti galvą. Kai kapitonas Bluntas nutarė tapti muzikantu, jis neturėjo jokios nuovokos, kaip tai daroma, negalvojo apie jokią karjerą. Tačiau jam visada sekėsi. Pavyko ir tada: Bluntas buvo supažindintas su aktore Carrie Fisher, ši pakvietė pasisvečiuoti pas ją Los Andžele. Jos namuose, tiksliau, vonioje (nes ten stovėjo pianinas), ir gimė albumas „Back to Bedlam“. Fisher (nepamirštamoji princesė Lėja iš „Žvaigždžių karų“) virdavo jam sriubas, nakčiai statydavo prie globotinio durų kartoninį savo atvaizdą (kad saugotų nuo tamsos jėgų), o dieną klausydavo jo dainų ir jas kritikuodavo. Bluntas paklusniai atsižvelgdavo į šios moters pastabas. Štai taip atsiradęs dainų rinkinys pasklido 11 milijonų tiražu ir pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip greičiausiai per metus parduotas albumas.  

Ar, be Fisher, kas nors yra davęs jums gerų patarimų? Pamokymų, kaip išlikti muzikos pasaulyje, kur tokia nuožmi konkurencija...

Esu gavęs du patarimus, kurie tikrai pravertė. Vieną – iš tėvo dar vaikystėje. Kai pradėjau mokytis muzikos, jis man paaiškino, kad iš to duonos nevalgysi, kad prasimuša tik nedaugelis. Pokalbis buvo ilgas, bet iš jo padariau išvadą, kad svarbiausia – mėgti tai, ką darai, nepriklausomai nuo to, sekasi tau ar nesiseka. Antro vertingo patarimo sulaukiau jau pradėjęs karjerą. Vienas vadybininkas man paaiškino, kad jei noriu ko nors pasiekti, pirmiausia turiu rasti žmogų, kuris labai gerai išmano muzikos industriją. Antraip nieko nebus.

Kur labiau reikia pasitikėjimo savimi – kare ar scenoje?

Na, nė vienas nesiruošia mirti veiksmų arenoje, ar tai būtų fronto linija, ar scena. Todėl nesuku galvos, kaip ten su tuo pasitikėjimu.

O, atmetus pasitikėjimą, kokius savo bruožus vertinate?

Aš be galo kritiškas savo dainoms, vis tobulinu jas ir tobulinu. Gal dėl to jos ir pagauna žmones?

Tai, kad esu dėmesingas detalėms. Esu kategoriškas, užsispyręs, gal net kiek per didelis perfekcionistas. Bet iš to atsiranda tam tikra etika, labai padedanti mano darbe. Aš be galo kritiškas savo dainoms, vis tobulinu jas ir tobulinu. Gal dėl to jos ir pagauna žmones?

Kas jus domina, be muzikos? Gal esate iš tų, kurie neseniai ėjo iš proto dėl futbolo?

Ne, ne, futbolu nesidomiu. Man patinka slidinėti, patinka vandens slidės ir banglenčių sportas, mėgstu nardyti su akvalangu. Traukia turbūt viskas, kas siejasi su kalnais ir jūra.

Šešiolikos metų gavote piloto teises, vairuojate mašinas, tankus, jachtas, „Bonfire Heart“ vaizdo klipe lakstote savu sportiniu motociklu. Ko nors nepaminėjau?  

Dviračio. Geriausia transporto priemonė, ypač Londone. Juo greičiausiai gali nusigauti ten, kur reikia, o ir palaikai sportinę formą. 

Yra daiktų, be kurių negalėtumėte gyventi? Koks nors mėgstamas maistas ar gėrimas?

Aš – buvęs kareivis, galiu gerti ir valgyti bet ką. Ypač kai esu alkanas. Bet kai būnu naujuose miestuose, mėgstu ragauti vietos maistą. Išvis nesu išrankus. Patinka galvoti, kad visi būtiniausi daiktai telpa į kuprinę: pora marškinėlių, pora džinsų. Madingi drabužiai ar gražios mašinos man nieko nereiškia. Mūsų grupė į turus važiuoja autobusu, mes ir miegame jame, karsto dydžio lovelėse. Nieko nėra nuostabiau, kaip ryte pabusti kitame mieste. 

Kaip suformuluotumėte, kas yra muzika? Grožis, kuris gimsta iš nieko?

Manau, esi gana arti tiesos. Pats gal sakyčiau kiek kitaip: man tai – gebėjimas garsu pagauti jausmą. Didžiausias pasitenkinimas apima, kai parašai dainą, kuria tikrai pavyksta išreikšti tai, ką jauti, kas yra tavo viduje.