Belgai negali pasigirti minia garsių modernistų, bet turimus vertina. Tarkim, pernai 75-ųjų ekspresionisto Jameso ENSORO (1860–1949) mirties metinių minėjimas virto kone tautine švente.
INKOGNITO. Visi proginiai įvykiai turėjo vieną tikslą: geriau pažinti menininką, suprasti kaukių reikšmę. Ensoras nesislapstė po skėčiais kaip jaunesnis jo kolega René Magritte’as, dirbo provincialioje Ostendėje, ilgokai buvo autsaideris, o išgarsėjęs neviešino savo gyvenimo.
SKRYDIS. Tautiečiai gal būtų jį ir pražiopsoję, jei ne prancūzų žurnalas „La Plume“, 1898-aisiais staiga skyręs Ensorui visą numerį. Jį pamačiusi belgų rašytoja Emma Lambotte nupirko dvidešimtį menininko drobių, trofėjais pasigyrė Antverpeno verslininkui François-Franckui, ir šis tapo Ensoro fanatiku. Paskui pasipylė apdovanojimai, karalius Leopoldas II tapytojui suteikė barono titulą, visi panoro jo parodų.