Jane Morris: paslaptinga mergina iš paveikslų ir intriguojanti moteris realybėje
Kodėl prerafaelitai tokie garsūs ir dėl jų pešamasi aukcionuose? Vienas iš atsakymų – ieškokite moters. Šios brolijos vaikinai mokėjo pasirinkti modelius. Ir galima beveik dievagotis, kad jei ne melancholiškos jų paveikslų gražuolės, PRB atstovus linksniuotume daug rečiau.
Jiems pozuojančių moterų buvo nemažai. Dažniausiai minima Elizabeth Siddal: tiesiog trumpas, dramatiškas jos gyvenimas ir savižudybė – skaitytojui geras jaukas. Tačiau vargšė Liz turėjo varžovę, kuri buvo nepalyginti ryškesnė, įtakingesnė, geidžiamesnė, dažniau tapoma. Ir šauniausias prerafaelitas Dante Gabrielis Rossetti buvo vedęs Liz, bet mylėjo jos konkurentę.
Kartą jis sukūrė mylimosios portretą ir lotynų kalba užrašė: „Jane Morris. AD 1868. Tapyta D G Rossetti. Išgarsėjusi kaip poeto Williamo Morriso žmona ir dar labiau garsėjanti savo stebinančiu grožiu, dabar ji gaus amžiną šlovę kaip moteris, kurią nutapiau.“ Kuklumu vyro neapkaltinsi, bet užrašas buvo pranašiškas: apie Jane tikrai nepasakotume, jei nebūtų Rossetti paveikslų. Kita vertus, ir Rossetti menas nublanktų, jei ne jo „prekės ženklas“ – ta liūdnų akių moteris, tapyta dešimtis kartų. Nesvarbu, kaip vadinama: Jane Morris, Pandora, Beatriče, Prosperina...
Bernardas Shaw apie Jane Morris (1839–1914) pasakė, kad tai buvo pati tyliausia moteris, kokią jam teko sutikti. Jane išties buvo santūri. Bent jau mokėjo atsiriboti nuo to ažiotažo, kurį kėlė jos asmenybė. O Londonas jai nebuvo abejingas: visus domino ponios Morris išvaizda ir jos palyginimas su paveikslais, jos suknelės be krinolinų ir korsetų, jos meilės trikampiai. Buvo smagu ją apkalbėti ir kurti legendas.
Puikioji ledi
Pamenate filmą ,,Mano puikioji ledi“, sukurtą pagal Shaw pjesę ,,Pigmalionas“? Sakoma, kad jo herojės paveikslą įkvėpė Jane. Aišku, mažakalbę mūsų heroję sunku susieti su Audrey Hepburn be perstojo tarškančia gėlininke, bet abi iš prasčiokių virto karalienėmis.
Su Jane tai įvyko paprastai. Dabar modelių agentūrų atstovai gatvėse ieško merginų, o anksčiau broliukai prerafaelitai taip medžiojo sau modelius. Aštuoniolikmetė Jane Burden gyveno Oksforde, kur Williamas Morrisas, Dante Gabrielis Rossetti ir Edwardas Burne’as-Jonesas buvo pakviesti tapyti freskų. Sykį po darbo Dante ir Edwardas nuėjo į teatrą ir ten pamatė mergaitę – tarp standartinių meto gražuolių su šviesiais kuodais ir parausvintais skruostais Jane atrodė kaip egzotiškas augalas. Vyrai metėsi prie jos ir pakvietė pozuoti. Jane neprieštaravo. O paskui dingo kaip į vandenį: matyt, namie tėvai jai išaiškino, kad pozuotojos nesiskiria nuo prostitučių, tik dirba sunkiau. Bet kai vyrai dar kartą sutiko Jane, nebepaleido. Regis, net aplankė jos tėvus, žirgininką Robertą Burdeną ir skalbėją Ann: įtikino juos, kad yra vedami tyriausių siekių ir jų dukrai niekas negresia.
Prerafaelitai kliedėjo viduramžiais, todėl ir Oksforde tapė freskas pagal karaliaus Artūro dvaro legendas. Jane, kuri geriausiu atveju galėjo tikėtis tarnaitės darbo, pradėjo karjerą pozuodama karalienės Genovaitės ir karalaitės Izoldos paveikslams. O jų autoriai Rossetti ir Morrisas pametė dėl merginos galvas. Bėda, kad pirmasis, labai patikęs Jane, buvo susižadėjęs su Siddal ir netrukus išvyko iš Oksfordo. Antrasis suskubo tuo pasinaudoti. Drovus vaikinas Morrisas kitoje paveikslo „Gražioji Izolda“ pusėje užrašė, kad myli Jane, ir įteikė jai sužadėtuvių žiedą. Apie tai sužinojęs Rossetti nupiešė karikatūrą „Morrisas dovanoja mis Burden žiedą“ ir joje itin vykusiai paryškino visus draugo trūkumus.
Žemas, apkūnus, nevalyvas Morrisas tikrai nebuvo svajonių princas. Bet Viktorijos laikais merginos retai kada tekėdavo iš meilės. Tad Jane veikiausiai džiaugėsi puikia partija. Jos sužadėtinis buvo iš turtingos šeimos, o ir pats neblogai sukosi: buvo poetas, vertėjas, dizaineris ir šiaip perspektyvus jaunuolis. Kai po metų (1859 m.) pora tuokėsi Oksfordo šv. Mykolo bažnyčioje, ceremonijoje nedalyvavo nė vienas iš Morriso giminaičių: jiems atrodė, kad tos vedybos – neleistinas mezaliansas. Nuotaiką gadino ir tai, kad porą tuokiantis jaunikio draugas Richardas Dixonas niekaip neįsiminė Jane vardo ir vis kreipėsi: „Williamai ir Mary.“
Jei Jane santuoka buvo nors kiek laiminga, tai ji buvo tokia tik keletą pirmų metų.
Po vestuvių Morrisas dovanojo žmonai ilgą medaus mėnesį. Per jį abu aplankė Prancūziją, Belgiją, Vokietiją, Šveicariją. Jei Jane santuoka buvo nors kiek laiminga, tai ji buvo tokia tik keletą pirmų metų. Nors ta laimė atrodė... kaip čia pasakius... Na, ne tokia, kokią nenustygstantis Rossetti pavaizdavo dar vienoje karikatūroje: ponia Morris lepinasi vonioje gurkšnodama mineralinį vandenį, o vyras jai skaito savo poezijos rinkinį „Rojus žemėje“.
Kas buvo ne taip? Lenkiame pirštus. Pirma, jaunoji ponia pagimdė dvi pametinukes dukras: 1861 m. pasaulį išvydo Jane Alice (Jenny), 1862 m. – Mary (May). Tai jau buvo didelis darbas. Plius rūpestis, nes išaiškėjo, kad Jenny – epileptikė. Antra, jos vyras įkūrė kompaniją „Morris, Marshall, Faulkner & Co.“ (trumpiau vadintą Firma): gamino viduramžių stiliaus baldus, tekstilę, kitus daiktus namams. Jane tapo pagrindine šios įstaigos siuvinėtoja ir imdavo adatą ne priešokiais – dirbo daug (memorialinėje lentoje ant jos gimtojo namo taip ir rašoma: „Prerafaelitų mūza ir siuvinėtoja.“).
Trečia, Jane pasižadėjo, kad niekas nebegalės prikišti jai prastos kilmės. Ji, dosniai remiama Morriso, ėmė privačiai mokytis visko, ko tik galėjo prireikti kilmingai ledi. Nesiimsime tvirtinti, kad Jane kaip gėlininkė Eliza kaišiojo į burną akmenis, norėdama išmokti taisyklingos tarties, bet panašų profesorių veikiausiai turėjo, nes jau už poros trejeto metų nauji šeimos draugai negalėjo atsistebėti, kaip Morrisui pavyko užkariauti tą karališkų manierų damą. Naujoji Jane puikiai grojo fortepijonu ir mandolina, kalbėjo prancūziškai ir vokiškai, rodė britišką humoro jausmą, galėjo diskutuoti apie literatūrą, politiką, istoriją, nesiskyrė su knyga, o vakarais traukdavo į operą.
Tiesa, operą pasiekti ne visada buvo paprasta. Ir čia galima užlenkti ketvirtą pirštą. Beveik iškart po vestuvių įsimylėjęs Morrisas nutarė padovanoti žmonai sodybą. Nupirko žemės kaimelyje Kento grafystėje ir su draugu architektu Philipu Webbu pastatė „Red House“. Aišku, tai buvo neogotikos stiliaus pilaitė (ko dar tikėtis iš prerafaelito?) ir kiekvienas jos kampas turėjo atrodyti kaip meno kūrinys. Istoriniu atžvilgiu statinys buvo įdomus kaip vienas pirmųjų judėjimo „Menas ir amatas“ pavyzdžių, bet gyventi jame buvo ne pyragai.
Net jei Jane iš pradžių džiaugėsi turėdama savo pilį, toji romantika greitai išlindo per pakaušį. Taip, ji buvo ponia: čia nuolat gyveno virėja, kambarinė, guvernantė, žirgininkas, buvo ateinančių tarnų. Nebuvo tik ramybės. Į „Red House“ sugužėjo visi broliukai prerafaelitai, žadėdami Morrisui ištapyti sienas, ir namuose buvo tikras vaikų darželis: vyrukai ne tiek dirbdavo, kiek kambarių labirinte žaisdavo slėpynių, rengdavo koncertus, nesibaigiančias vakarones. Atsiveždavo savo meilužių ir žmonų. Svečių apmažėdavo tik pabjurus orams: žiemą „Red House“ visi šaldavo, apnikdavo ligos, o gydytojai neskubėdavo trenktis nežinia kur. Ir penki kilometrai vežimu iki geležinkelio buvo problema, jei laukė darbas Londone.
Dante rojus
Regis, pilaitė išlindo per pakaušį ir pačiam Morrisui. 1865 m. jis su šeima persikraustė atgal į Londoną ir apsigyveno Firmos patalpose. Tais pačiais metais prasidėjo Jane ir Rossetti romanas. Pastarojo žmona Siddal nusižudė, kai gimė antroji Jane dukra, tad tapytojas kurį laiką dar stengėsi elgtis padoriai, primindavo sau, kad Morrisas – jo draugas, bet vis sunkiau tramdė aistras. O Jane, išsikapsčiusi iš nelengvo studentės (ir mamos, siuvinėtojos, salono šeimininkės etc.) periodo, matyt, nutarė pagalvoti apie save, turinčią viską, išskyrus meilę.
Kartą Rossetti kažkam pasiskundė: „Nieko nėra baisiau, kaip vesti vieną moterį, o kai jau per vėlu, suprasti, kad myli kitą.“ Šiuo atžvilgiu dailininkui pasisekė: žmona neilgai jį vargino. Tiesa, buvo kalbama, kad jis pats paskatino ją perdozuoti liaudanumo, bet – kas patikrins? Juolab per Siddal laidotuves tapytojas elgėsi kaip tragedijos herojus: ne tik balsu raudojo, bet ir sumetė į karstą visus savo meilės poezijos rankraščius. O po šešerių metų jis, per vargus gavęs leidimą iškelti karstą, sukrapštė apipelijusius popierius ir, dedikavęs tuos pačius sonetus Jane, išleido poezijos knygą... Galima surinkti kalnus įrodymų, kad Rossetti meilė Jane buvo fatališka, bet ji ir patino instinktai ėjo kaip dvi lygiagrečios, nesusikertančios linijos. Mirus Siddal, Rossetti orbitoje atsirado Fanny Cornforth: sėkmingai derino meilužės, ūkvedės ir pozuotojos pareigas; vėliau – Alexa Wilding, irgi patikėjusi, kad yra jo lemtinga meilė. Gal ir Morrisas taip lengvai atidavė tapytojui Jane, nes žinojo, kad tas mergišius įsimyli neilgam.
Iš pradžių Rossetti fotografavo Jane, paskui tapė. Vėliau ėmė siuntinėti mylimajai aistringus laiškus ir jos vyro karikatūras, siekdamas įrodyti, kad šis nevertas tokios moters (neprošal būtų įsiterpti, kad Morrisas, penkeriais metais vyresnis už Jane, vis dar turėjo vešlią ševeliūrą, buvo gerbiamas ir garsus, o devyneriais vyresnis Rossetti jau buvo spėjęs praplikti ir nutukti). Tačiau meilė – akla. Ir porelė, keletą metų žaidusi konspiratorius, galiausiai prarado atsargumą. 1870 m. Jane ir Rossetti ilgam apsistojo pas tapytojo bičiulę Barbarą Bodichon. Morrisas, jau senokai apniktas įtarimų, išsigando viešo skandalo ir rado saliamonišką išeitį: jo šeima ir Rossetti išsinuomos bendrą namą.
Tokį namą, „Kelmscott Manor“, jis aptiko Oksfordšyre. Nusigauti iki artimiausio geležinkelio ir Londono buvo dar sunkiau nei iš „Red House“, bet visi draugiškai sutarė, kad jei žemėje yra rojus, tai jis – čia. Morrisas, paniškai bijodamas prarasti žmoną (tegu daro, ką nori, tik nepabėga), paliko abu įsimylėjėlius „įrengti namo“, o pats išvyko į Islandiją. Jane ir Rossetti prasidėjo katino dienos. Tiesa, jie buvo ne vieni: kartais atvažiuodavo buvusi dailininko meilužė Alexa – šią jis vis dar tapė; kartais pozuotojomis tapdavo Morrisų mergaitės. Rossetti pirko baldus, išties tvarkė namą, tačiau visi, net maloniausi, darbai jį vargino, nes vogė laiką, skirtą Jane.
Jane jam buvo kaip apsėdimas, kažkokia sektantiška religija: mylimosios veidą jis vadino „šventove“, meldėsi jam.
Prieš keletą metų, kai tapytojui sutriko rega, kažkas pajuokavo, kad tai – psichosomatinė liga, kurią sukėlė „nekontroliuojamas noras turėti Jane Morris“. Kai geismo objektas buvo gautas, Rossetti aistra tapyti Jane irgi atrodė patologinė. Biografai ją lygina su Dante Alighieri aistra Beatričei (juolab dailininkas mėgo tapatintis su didžiuoju poetu), bet ir tai atrodo silpnas palyginimas. Jane jam buvo kaip apsėdimas, kažkokia sektantiška religija: mylimosios veidą jis vadino „šventove“, meldėsi jam. Tapė tą veidą it pamišęs ir vis buvo nepatenkintas: „Koks būčiau laimingas, jei bent kartą pajusčiau, kad man pavyko tave nutapyti ir pasaulis žinos, kokia buvai...“
1872 m. buvo piktai sukritikuoti Rossetti darbai – ir tapyba, ir poezija. Veikiausiai, be reikalo – tiesiog kažkas panūdo įgelti vyrukui, kuriam per daug gerai sekėsi. Rossetti reakcija buvo nelaukta: jis mėgino nusižudyti. Nepavyko. Tačiau tai buvo idilės pabaiga.
Dar porą metų jie gyveno kartu, bet Jane negalėjo nematyti permainų. Nervinio pobūdžio regos sutrikimai ir polinkis į suicidą pasirodė esą psichikos ligos pranašai. Rossetti negalia ėmė reikštis su visa baisia jos palyda: nemiga, depresija, haliucinacijomis. Sveikatos nepridėjo ir tai, kad tapytojas per naktis gerdavo, vartojo narkotikus. Negana to, Rossetti, sirgęs hidrocele, virto impotentu... Žodžiu, kai Morrisas pareiškė, kad nebemokės savo dalies už namą, jei Rossetti neišsikels, šis be kovos pasitraukė.
Antrasis trikampis
Jane nemetė Rossetti iki pat jo mirties (1882 m.): nuolat lankydavo ar net likdavo kartu keletui mėnesių. Kita vertus, ji nemetė ir vyro, kurį dukroms girdint vadino „brangiu tėveliu“. Mergaitės matė, kad tėvai puikiai sutaria, rūpinasi jomis ir vienas kitu, tik retai būna „Kelmscott Manor“. Morrisas viena koja gyveno Londone, kur buvo jo kompanija ir knygų leidykla, kur jis, socialistas, plėtojo audringą politinę veiklą. O Jane, matyt, trūko dėmesio. Palaidojusi Rossetti, ji porą metų stengėsi būti gera žmona, bet galiausiai vėl įsimylėjo – poetą, diplomatą Wilfridą Scaweną Bluntą, turtingą ir vedusį. Moteris, jau įpusėjusi ketvirtą dešimtį, vėl pataikė ant lovelaso. Bet ir šį kartą varžovėms teko trauktis: intymūs poros santykiai truko dešimt metų, o draugystė baigėsi tik su Jane mirtimi.
Bluntas pastebėjo tai, ką kiti ignoravo: Morrisas nebuvo auka. „Jis – nuostabiausias žmogus, kokį tik pažinojau, unikalus tuo, kad negali galvoti apie nieką kitą – tik apie darbą. Esu matęs, koks jis švelnus su dukra, koks mielas su žmona, bet abejoju, ar jis jas prisimena, kai nemato, ar sieja save su šeima. Laikas jam atrodo per daug brangus, kad dalytųsi juo su kitais.“
Morrisui buvo patogu neskirti laiko Jane, nes be jo pinigų ši nebūtų galėjusi važinėti pas Rossetti ar Bluntą, jau nekalbant apie Italiją ir gydomuosius kurortus. Nors į kurortus Jane važinėjo ne šiaip pasilepinti. Nuo pat antros dukros gimimo moteris turėjo sveikatos bėdų: ją kankino depresijos priepuoliai, nepaaiškinamas silpnumas ir nuovargis, nugaros skausmai. Kai dailininkai vaizduodavo Jane, gulinėjančią ant sofos, tai buvo ne poniutės gyvenimo būdas, o vienintelė jai patogi padėtis: ji net siuvinėdavo pusiau gulomis, kad mažiau skaudėtų nugarą. Bet Jane palaidojo ir ją išgarsinusį meilužį, ir vyrą: gavusi Morriso palikimą, be rūpesčių gyveno dar aštuoniolika metų. Matyt, kažkas iš aukščiau neskubėjo pasiimti tos nuostabios ir paslaptingos moters.
Ji anksti susitaikė su tuo, kad yra ikona, prerafaelitų grožio idealas, ir nesistengė paneigti mito apie save.
Pagal meto standartus ji turėjo būti ne graži, o keista. Bet, atrodo, Jane taip priblokšdavo savo išvaizda, kad galiojantys etalonai kaipmat pasimiršdavo. „Kai matydavai tą paveikslų moterį gyvą, iš kūno ir kraujo, jos grožis atrodydavo dar intensyvesnis, net gąsdinantis.“ „Ji nepalyginti įspūdingesnė už paveikslų Beatričę ar Kleopatrą.“ Tokios išvados buvo daromos, kai Jane pasirodydavo operos ložėje ar kur nors gatvėje – ištiesinusi skaudančią nugarą, iškėlusi galvą.
Ji anksti susitaikė su tuo, kad yra ikona, prerafaelitų grožio idealas, ir nesistengė paneigti mito apie save. Todėl visi, lyg sutarę, tvirtino, kad Jane – mimoza ir tylenė. Bet jos pastangos būti paslaptinga mergina iš paveikslų nereiškė uždarumo ar pasyvumo. Anuomet nebuvo telefonų ir Jane rašė laiškus, šimtus jų. Vien tie, kurie išliko (tarkim, Rossetti prieš mirtį prašė, kad jis ir jam rašyti Jane laiškai būtų sudeginti), yra skirti aštuoniasdešimčiai adresatų. Ar atšiaurus, nekomunikabilus žmogus galėjo turėti šitiek draugų ir draugių?