Lietuviams visada įdomu sužinoti, kokiomis akimis užsieniečiai mato mūsų gimtinę. Pokalbis su japonu, taikomosios lingvistikos ir antropologijos mokslų daktaru Kazuomi Kuniyoshi, kilusiu iš Tokijo, kuris dėstė ir dirbo mokslinį darbą Suomijos ir Belgijos universitetuose, o po santuokos su lietuve Vilnių jau ketverius metus vadina savo namais, yra visai kitoks, nes pašnekovas savo įspūdžius, patirtis ir pastebėjimus dėsto kiek atsisiedamas nuo asmeninių emocijų, bet vertindamas per antropologijos mokslo prizmę.
Todėl šį kartą nesikalbėjome apie kulinarinius ar kasdienio gyvenimo skirtumus tarp rytietiškos ir europietiškos kultūrų, tačiau aptarėme klaidingai mūsų žiniasklaidoje piešiamą Japonijos įvaizdį ir sovietmečio reliktus žmonių mąstyme ir elgesyje, kurie neprasprūsta pro įžvalgaus mokslininko akį.
– Kaip sekėsi pritapti Lietuvoje?
– Jaučiuosi gerai, nes priežastis, kodėl esu čia, – mano žmona. Gyventi Europoje man jau įprasta, čia praleidau daugiau nei 20 metų, o tai yra ilgiau nei savo gimtinėje. Europietiška kultūra ir gyvenimo būdas man yra tapę savastimi. Tačiau kai kurie dalykai Lietuvoje stebina, nes dvelkia praeitos epochos – sovietmečio dvasia. Taip sakydamas turiu galvoje aptarnavimą. Paskutinis pavyzdys, o su tokiais atvejais susiduriu gana dažnai, atsitiko neseniai, kai su draugais irgi japonais užsukome į vieną senamiesčio kavinę. Padavėja akivaizdžiai mus ignoravo, aptarnavo aplinkinius stalelius, kurių lankytojai užsuko gerokai vėliau nei mes. Kavinėje buvo nesilaikoma elementaraus eiliškumo – aptarnauti pirmuosius atėjusiuosius. Net tada, kai kreipiausi lietuviškai, prašydamas prieiti – padavėja caktelėjo liežuviu ir tarstelėjo „aš žinau!“.
Liūdna, kad apie tokį padavėjos elgesį pranešus kavinės administratorei, ji nematė tame jokios problemos. Kažin, ir ar prekybos centrų vadovybė įžvelgų problemą, jei informuočiau, kad visiems eilėje prieš mane stovėjusiems klientams kasininkė pasakė „laba diena“, o man priėjus tylėjo, nors aš ją pasveikinau lietuviškai. Kita vertus, čia sutikau ir ypatingai puikių paslaugų sektoriaus darbuotojų. Taigi, apibendrinus, paslaugų kokybė labai nenuosekli. Spėju, jog taip yra galbūt dėl to, jog paslaugų sektoriaus darbuotojai nėra pakankamai apmokyti, nes kai toje pačioje įmonėje tuo pat metu matau gerai ir blogai dirbančius darbuotojus, užjaučiu tuos, kurie dirba labai gerai, bet gauna tą patį atlyginimą. Vadinasi jų atžvilgiu nėra elgiamasi teisingai. Jeigu toje pačioje vietoje puikiai ir prastai dirbantis personalas vertinami vienodai, tuomet iš kur gali rastis paskatos dirbti geriau? Tai socialistinis, o ne kapitalistinis mentalitetas.
– Ar dažnai tenka pajusti diskriminaciją dėl savo tautybės ir išvaizdos?
Man atrodo, kad nemažai Lietuvos gyventojų vis dar gerai nesupranta rinkos ekonomikos, nesuvokia, kad įmonės sėkmė ir patenkintas klientas yra susiję dalykai.
– Taip, nes jei su tokiais atvejais susidurčiau tik retsykiais, tikrai dabar apie tai su jumis nesikalbėčiau. Tačiau taip atsitinka pernelyg dažnai. Beje, apie tai kalbu ne todėl, kad norėčiau pasiskųsti – tai nėra mano tikslas. Mano patirtis gyvenant kitose Europos šalyse leidžia drąsiai teigti, jog rasizmo ir ksenofobijos yra visur – ir Suomijoje, ir Belgijoje, ir Vokietijoje – tai man nėra joks naujas faktas. Tačiau remdamasis asmenine patirtimi, manau, kad priežastys, kodėl kitaip atrodantys užsieniečiai yra ignoruojami Lietuvoje ir Vakarų Europoje, kiek skirtingos. Jei pavyzdžiui, Belgijoje esi ignoruojamas, tai ženklas, kad žmogus taip elgiasi, nes tiesiog nemėgsta užsieniečių. Europoje dabar daug politinių jėgų, nusiteikusių prieš migrantus, pabėgėlius ir tai juntama.
Lietuvoje, manau, priežastys kiek kitos, nes čia užsieniečių yra labai mažai. Dauguma jų yra paprasčiausi turistai, kurių pastaruoju metu atvyksta vis daugiau. Tačiau dėl nemandagaus elgesio ir aptarnavimo šalis praranda nemažai galimybių. Man atrodo, kad nemažai Lietuvos gyventojų vis dar gerai nesupranta rinkos ekonomikos, nesuvokia, kad įmonės sėkmė ir patenkintas klientas yra susiję dalykai. Tai akivaizdu kasdieninėse situacijose. Nenoriu sakyti, kad, pavyzdžiui, Japonijoje nėra rasizmo ir ksenofobijos. Gimtinėje nesu užsienietis, todėl negaliu to įvertinti. Niekam ne paslaptis, kad Japonijos santykiai su Kinija prasti, jaučiama antipatija ar net priešiškumas. Tačiau pastaraisiais metais Japoniją užplūdo pasiturintys Kinijos turistai (iš 20 mln. kasmet šalį aplankančių turistų, ketvirtadalis yra iš Kinijos). Ir mūsų verslas tuoj pat prisitaikė – kai kurie aptarnaujančio sektoriaus darbuotojai išmoko kalbėti kiniškai. Nors tai neturi nieko bendra su kultūriniu susidomėjimu.
Aš turiu įprotį stebėti žmonių elgesį ir antropologiškai analizuoti. Man atrodo, kad dar daugelis lietuvių elgiasi taip, tarsi gyventų sovietmetyje. Bandymai keisti atskiras valstybės gyvenimo sritis negali būti vaisingi be mentaliteto pokyčių. Todėl, kol žmonės nekeis savo mentaliteto, kuris atitiktų rinkos ekonomiką, tol ekonomika neaugs. Manau, tai rimta problema, nes net ir nepriklausomoje Lietuvoje gimę jauni žmonės labai dažnai elgiasi taip pat, tarsi vis dar gyventų ir dirbtų sovietinėje ekonomikoje. Man kiek liūdna stebėti tokią situaciją, nes tai reiškia, kad ir artimoje ateityje situacija nepagerės.
– Kai jaučiatės Lietuvoje gatvėje, kasdienėse situacijose?
– Suomijoje gatvėje kartais patirdavau įvairių rasistinių priekabių, tačiau nieko panašaus negaliu pasakyti apie Lietuvą. Gal tik kartą susidūriau su nemaloniu epizodu. Čia jaučiuosi saugus. Man labai patinka vyresnės kartos žmonės, jie padeda vieni kitiems, čia yra išlikusios kaimynystės tradicijos. Panašiai kaip Japonijoje senais laikais, kai po Antrojo pasaulinio karo augo mano tėvų karta. Ten greitas ekonominis augimas pakeitė žmonių mentalitetą. Ir nesakau, kad tai gerai. Žmonės turi padėti vieni kitiems. Ši kultūra Lietuvoje vis dar egzistuoja ir man tai patinka.
– Ar susidūrėte su daug stereotipų, kaip lietuviai įsivaizduoja japonus ir Japoniją?
Kartais pasikalbu su Japonijoje gyvenusiais lietuviais ir prieiname prie tos pat išvados, kad Lietuvos žmonių įsivaizdavimas apie Japoniją yra daugiau fantazija, gana dažnai nutolusi nuo realybės.
– Mane labai stebina lietuviškoje spaudoje pasirodantys pasakojimai apie gyvenimą Japonijoje. Su nuostaba klausau, kokius pasakojimus mano žmona randa kai kuriose žiniasklaidos priemonėse, nes pats tokių dalykų apie savo šalį nesu girdėjęs. Paprastai piešiamas tikrovės neatitinkantis vaizdas. Pavyzdžiui, turiu paneigti mitą, kad sušiai yra labai populiarus patiekalas. Nei jis dažnai valgomas, nei gaminamas namuose. Kartais pasikalbu su Japonijoje gyvenusiais lietuviais ir prieiname prie tos pat išvados, kad Lietuvos žmonių įsivaizdavimas apie Japoniją yra daugiau fantazija, gana dažnai nutolusi nuo realybės. Nors šalis turtinga, bet ne visi yra turtingi ir gerai gyvena. Iš tiesų, mano tėvų karta, kuri gimė po Antrojo pasaulinio karo, yra patyrusi badą. Karą pralaimėjusi Japonija buvo sugriauta ir labai skurdi. Jos žmonės labai daug dirbo, kad atstatytų šalį.
Japonijoje studijuojantys lietuviai dažnai nenori ten pasilikti, dirbti ir kurti šeimas, jie mieliau grįžta, nes mato, kokiais kaštais palaikomas tas aukštas pragyvenimo lygis. Eilinis bendrovės darbuotojas džiaugiasi, jei vasarą gauna vieną savaitę (ne mėnesį!) atostogų. Japonijoje tikra socialinė problema yra darbuotojų, dirbančių didelėse bendrovėse, išnaudojimas. Jie yra priversti dirbti daugiau nei 100 valandų viršvalandžių per mėnesį. Toks išnaudojimas nelegalus, kai kuriais atvejais tai net baigiasi tų žmonių mirtimi. Japonijos vyriausybė dabar ieško būdų, kaip su šia socialine problema kovoti. Aukštos ekonominės gerovės kaštai labai dideli.
Nesakau, kad reikia gyventi taip daug dirbant, bet grįžtu prie mano papasakoto atvejo kavinėje – taip dirbantis žmogus Japonijoje bematant prarastų darbą. Konkurencija ten labai didelė, todėl netinkamas darbuotojas pakeičiamas nedelsiant. Klientai yra ypač reiklūs, nusivylę jie negrįžta, o tai gali privesti prie įmonės bankroto. Būtent klientų reakcija ir yra pagyrimas arba bausmė verslui – jis arba išlieka ir klesti, arba paprasčiausiai pradingsta. Iliustruosiu tai pavyzdžiu, kai neseniai Japonijoje daugiau nei 100 metų senumo ypač prabangus, gerą reputaciją turėjęs restoranas netinkamai pasielgė su klientu ir jau po dviejų savaičių bankrutavo, nes paviešinus šį faktą kiti lankytojai ten daugiau nebeužsukdavo. Nes jei klientai nereaguos, tai kas gi tada reaguos? Kita vertus, patenkinti žmonės apdovanoja verslą, teikiantį kokybiškas paslaugas, todėl Japonijoje yra apie 1300 metų gyvuojančių tradicinių viešbučių (ryokan), kurie yra registruoti Guinnesso rekordų knygoje kaip seniausi viešbučiai pasaulyje.
Klientai Japonijoje supranta savo galią ir ją išreiškia apdovanodami ir nubausdami verslą. Tai supranta visi dirbantys ar kuriantys paslaugų sektorių, jie reaguoja į klientų pastabas ir deda visas pastangas, kad verslas augtų. Rinkos ekonomika veikia taip, kad turi stengtis būti geriausias, kad išliktum kaip individas, kaip verslas, kaip valstybė. Norėtųsi, kad ir lietuviai tai suprastų.