„Kaip ilgai gyvenant toje pačioje gatvėje ilgainiui pasidaro sudėtingiau kraustytis į kitą, taip ir šalies nėra lengva staiga pakeisti kita, – sako šeštus metus Tokijuje gyvenantis rašytojas Andrius KLEIVA (28). – Japonijoje esu ne dėl laikinų turistinių priežasčių, tad neturiu nusistatęs baigtinio laiko ar pasirinkęs kitos šalies. Bet jei gyvenimas keistųsi, judėčiau tik viena kryptimi – į Lietuvą.“
Jaučiatės pritapęs Japonijoje?
Japonija – labai tvankaus socialinio konteksto, niekur neužrašytų, numanomų taisyklių šalis. Kad ir kur būtum, nuolatos turi „skaityti orą“ ir mėginti suprasti, kaip elgtis, kokius žodžius parinkti, kam juos sakyti. Pradžia – sudėtingesnė, nes užtrunki, kol bandai suvokti situaciją, o kartais iki galo ir nesupranti.
Tačiau ilgainiui patirtis parodo, kaip veikia Japonija: ten vartojami aptakūs žodžiai, nesiveliama į konfliktą, tiesa pasakoma per kelis kartus, kalbos mandagumo formos vartojamos pagal žmogaus padėtį, o svarbiausia – reikšmingi santykiai kuriami ilgus metus. Kai peržengi sienas, pasieki artimo žmogaus ribą – viskas daug paprasčiau. Padariau daug klaidų, bet turbūt tai ir buvo mano sėkmės dalis. Kankinau aplinkinius savo laužyta japonų kalba, daug klausinėjau, bandžiau visas situacijas ir pagaliau pripratau.
Grįžęs į Lietuvą, savyje Japoniją išjungiu per kokią dieną, bet keli įpročiai vis tiek lieka. Bičiuliai sako, kad užknisu nuolatiniais atsiprašinėjimais, stebisi, kai pasakau, kad neužmiegu be karštos vonios. O vienas iš gėdingesnių momentų buvo, kai vos grįžęs į Vilnių nuėjau į prekybos centrą: