Japonijoje pražydo sakuros: metus ten gyvenęs vaikinas šį stebuklingą metą aprašė knygoje

„Įpusėjus kovui ir kondicionieriams pučiant paskutinį šiltą orą, japonai sulaikę kvapą ima laukti sakurų. Priežastys sulaikyti kvapą: aišku, artėjančio rožinio grožio nuojauta ir į orą kylančios žiedadulkės, dėl kurių traukiniai pilni čiaudinčių ir kaukėtų žmonių. Kai kam tai yra nelabai maloni žiemos ir pavasario jungtis: nuo kaukių prieš gripą iki kaukių prieš alergiją. Tačiau pavasaris yra ne tik alergijų, bet ir naujo gyvenimo pradžia – gamtos ir žmogaus drauge su ja.

Ar kada nors esate susimąstę, kokiu tragišku metu Europa pradeda galvoti apie mokslus ir darbą? Taip, rugsėjį – kai po maloniai šiltų vasaros dienų temperatūra sminga iki šaldytuvo vėsumos, miršta medžių lapai, o stogus plėšo šiaurys vėjas. Viskam žliaugiant ir temstant norisi galvoti ne apie galingas pradžias ir produktyvumą, o apie gulėjimą lovoje ir depresiją. Todėl rugsėjo pirmąją pamatę verkiantį pirmoką ar kolegą kaltinkite europietišką logiką.

O Japonija svarbiausius karjeros taškus dėliojasi nuo balandžio pradžios. Ypatingos progos pavasario pradžiai taupomos ne veltui: bepražystančių medžių spalvos nuolat kinta, vis garsiau aplink čiulbantys paukščiai, šylantis oras ir šviesėjančios dienos žada, kad nuo šios akimirkos viskas gali krypti tik į gera. Sakurų lydima į universitetus ir mokyklas patirti naujų nuotykių grįžta jaunoji japonų karta.

„Pačiame sakurų žydėjime tuomkart pavyko!“ – neminėdamas nei naujų draugų sutikimo, nei tikslių renginio detalių, naujų mokslo metų ceremonijos kokybę įvertino nuotrauką žydinčių medžių kompanijoje rodantis pirmametis studentas.

Būtent taip ir yra: gamta – geriausia ceremonija ir rektoriaus kalba. Tuo pačiu metu pražįsta ir Japonijos kompanijos: prieš metus naujas darbo sutartis darbų medžiojimo laikotarpiu išsikovojusi Japonijos studentija lipa į kostiumus ir žengia pro naujos darbovietės duris. Šis momentas nusipelno būti gražus ir vykti pačiame gamtos virsmų įkarštyje, nes daugeliui tai nėra tik simbolinis pirmas karjeros žingsnis – tai yra paskutinė jaunos laisvės minutė, kurią pakeis visą gyvenimą trunkantis darbas toje pačioje kompanijoje.

Žinau, kad užtektinai išgirdote apie sakuras, bet kentėkite, nes aš dar tik pradėjau – žiedams dar kenčiant vasario šalčiuos ir svarstant, žydėti ar ne, Japonijoje prasideda sakurų verslo sezonas. Tai yra beveik kaip „Last Christmas“ rugsėjį Europoje, bet kur kas agresyviau. Subtilių sakuros užuominų galima rasti visur – cheminio valymo paslaugų lankstinukas, papuoštas sakurų žiedais, „McDonald’s“ palangės, pribarstytos plastikinių sakurų, ar traukinio maršruto lentelė su prisegta nekalta sakuros šakele.

Japoniškas verslas nori, kad sakuras ir valgytų, todėl kiekviena save gerbianti maitinimo ar girdymo įstaiga valgiaraštyje išdidžiai siūlo sakurų kažką. Prekybos centrų lentynos prisipildo Asahi sakurų alaus, sakurų arbatos, ledų ir „KitKatų“. Kavos parduotuvėse lieps ragauti sakurų latės su tarkuotais žiedais ant viršaus. Pakeliate puodelį – išsiskleidę sakurų žiedai. Ta pačia proga prašom užsisakyti ir naują lojalumo kortelę. Su sakuromis.

Ir tada jau tarp sakurų paskendęs žmogus eina iš proto, todėl pakeliui užsuka į greitojo maisto užkandinę, paima sumuštinį ir ledų. Pakeli mėsainį – bandelė rožinė. Nes sakuros. Nė vieno produkto neišsigalvojau – rožinės kavos kiekvieną sezoną su malonumu siūlo kiekvienas „Starbucks“ ar „Tully's“, o rožines mėsainių bandeles su pasididžiavimu kepa „Lotteria“. Turistams pasiekus devintąją ekstazės fazę, japonams kyla vienintelis klausimas – ar dar negana?

Nors sakurų persivalgoma, persigeriama ir prisiperkama, didžiausios pavasario tradicijos komercijai užmušti nepavyksta. Drauge su pledais, užkandžių krepšiais ir alkoholio buteliais (taip, taip – štai ir apgadinsiu jums romantišką vaizdelį) tą tradiciją į visos šalies parkus kelias savaites neša milijonai japonų. Lyjant rožiniam lietui, spalvotus debesis primenantys medžiai suteikia užuovėją seniai nesimačiusiems draugams, atėjusiems pažiūrėti į atsinaujinusią gamtą ir pakalbėti arba patylėti. Beje, ar prisimenate, kai sakiau „milijonai japonų“?

Tai štai – prieiga prie gamtos harmonijos didžiausiuose parkuose savaitgaliais įmanoma tik tokiu atveju, jei 7:00 koks vargšas draugas išsiunčiamas užimti vietos. Pažiūrėti į bundančią gamtą, pasidaryti nuotraukų feisbukui nori visa šalis, todėl parkai su pledų kruopščiai uždengta žole kurį laiką primena prikimštus rytinius traukinius.

Artėjant sezonui, Japonija orų prognozes iškeičia į hanami (gėlių žiūrėjimas) prognozes: jos tiksliai rodo, kada pusiau, o kada visiškai išsiskleis žiedai. Tai nėra žaidimas – sezonas prasideda tik tada, kai Japonijos meteorologijos tarnyba, išstačiusi barometrus po visą šalį, patvirtina, kad Japonija jau žydi. Bet trumpas sakurų žydėjimas yra ne tik rūpestis, o grožio esmė: žiedų laikinumas ir yra tai, kas spaudžia japonų širdis.“

Daugiau japoniško gyvenimo subtilybių skaitykite Andriaus Kleivos debiutinėje knygoje „Kaip veikia Japonija?“.