Japonijos ambasadorius Lietuvoje Shiro Yamasaki: „Tvirčiausios draugystės gimsta už vakarienės stalo“

Pro savo svetingos rezidencijos langus ambasadoriaus šeima regi kone visą raudonstogį Vilniaus senamiestį. „Mums Lietuvoje taip patinka, kad dar nė karto nepajutome ilgesio Japonijai, – nuoširdžiai sako šeimininkai. – Įsitikinome: čia puikūs žmonės, nuostabus teatras ir... skanus maistas.“ Maistas porai svarbus – ypač žmonai, kuri gimtinėje redagavo kulinarijos skiltį populiariame žurnale ir yra išleidusi receptų knygų. Kai praėjusią vasarą ponas ir ponia Yamasaki atvyko į Vilnių, pirmąją naktį nakvojo viešbutyje su vaizdu į katedrą. „Negalėjome atsistebėti miesto grožiu, bet dar labiau nudžiugome, kai rytą nuėjome pusryčiauti, – prisimena. – Viešbučio pusryčiai buvo be galo gardūs. Tuomet pirmąsyk užgimė mūsų meilė sveikiems ir skaniems lietuviškiems produktams – ypač juodai duonai, sūriui ir medui. Ir ta meilė iki šiol išliko tvirta.“

Pone Yamasaki, daugelį metų dirbote Japonijos valstybės pareigūnu, o ambasadoriumi svečioje šalyje tapote pirmą kartą. Esate patenkintas tokiu karjeros pokyčiu?

Shiro: Labai, nors ir ankstesniais darbais negaliu skųstis – jie buvo tikrai įdomūs. Dešimt metų dirbau Japonijos vyriausybėje, tada kūriau sveikatos draudimo sistemą pagyvenusiems žmonėms: dabar ji sėkmingai veikia, pagal šią sistemą penki milijonai senjorų gauna medicinines ir socialines paslaugas, ji labai gerai vertinama. Kai 2008-aisiais Japonija, kaip ir Lietuva, patyrė ekonomikos krizę, ieškojau priemonių jai įveikti ir buvau atsakingas už ekonominį šalies atkūrimą. Lyg šių bėdų dar būtų buvę negana, 2011-aisiais Japonijoje įvyko 9,1 balo stiprumo žemės drebėjimas, cunamis sukėlė atominės elektrinės avariją. Žuvo 18 tūkstančių žmonių. Tada ėjau ministro pirmininko vykdomojo sekretoriaus pareigas, tad ėmiausi valdyti katastrofą, vadovaudamas vyriausybei kartu su ministru pirmininku. Tai buvo pats sunkiausias etapas mano gyvenime: porą mėnesių beveik nakvojau kabinete, miegojau mažai, bet krizę įveikėme. Vėliau man teko rūpintis jaunų žmonių padėtimi šalyje. Anksčiau vyresnių žmonių problemos man atrodydavo pačios svarbiausios – juk Japonijos visuomenė sparčiai sensta, tačiau dabar manau, kad jaunų žmonių bėdos svarbesnės. Senjorai Japonijoje daug laimingesni už jaunuolius: puikiai gyvena, daug keliauja, jų lūkesčiai išpildyti kone šimtu procentų. O jauni turi daug rūpesčių dėl nedarbo, būsto, atlyginimų, vaikų, mūsų populiacija nuolat mažėja. Moterys, susilaukusios vaikų, dažnai lieka namie ir nebegrįžta į darbo rinką: bandome tai pakeisti, bet tradicijas keisti nelengva.

Esu dirbęs ir užsienyje: ketverius metus teko dirbti Japonijos užsienio prekybos organizacijoje Niujorke. Amerikos ir Japonijos santykiai tada buvo labai įtempti, jos ypač konkuravo automobilių rinkoje, o man reikėjo rūpintis prekybos tarp šalių skatinimu.

Rodos, Japonijos vyriausybė jus nuolat siųsdavo ten, kur reikėdavo tvarkytis su krizėmis?

Shiro: Taip išeitų (juokiasi). Galite mane vadinti krizių specialistu!

Vadinasi, Lietuvoje irgi įtempta padėtis, jeigu jau čia jus paskyrė ambasadoriumi?..

Shiro: O ne, čia neįtikėtinai ramu (šypteli). Žinojau apie Lietuvą ir anksčiau, girdėjau apie Baltijos kelią – išties įspūdingas atsidavimas tėvynei. Lietuva – labai graži šalis, susižavėjome jos istoriniais objektais ir nuostabia gamta. Taip pat ji – perspektyvi šalis, turinti stiprią pramonę, o svarbiausias šaltinis, mano nuomone, – žmonės. Jie labai malonūs, darbštūs, draugiški, bet šiek tiek drovūs – kaip japonai, todėl įžvelgiu abiejų tautų panašumų. Nesiliauju stebėtis, kiek čia daug menininkų, talentingų žmonių... Nesistebiu, kad į Lietuvą atvažiuoja vis daugiau turistų iš Japonijos. Atvyksta ir daugybė mūsų draugų – jiems ši šalis palieka didžiulį įspūdį.

Yuko: Mums pasisekė, kad gyvename netoli Operos ir baleto teatro, – jis tiesiog puikus. Kas kartą apsilankiusi lieku sužavėta šiuolaikiškai pastatytų spektaklių, kurie skiriasi nuo to, ką mačiau Niujorko ir Londono teatruose. Man patinka ir šalia esantis MO muziejus – išsiskiria savo dinamiškumu. Neseniai teko susipažinti su spalvinga knygute „Kakė Makė“: labai norėčiau ją pristatyti Japonijoje.

Ponia Yuko, jūs studijavote ekonomiką, tačiau pasirinkote žiniasklaidą ir ėmėtės kulinarijos. Iš kur toji aistra virtuvei?

Yuko: Mano mama buvo labai gera virėja. Augau su dviem broliais, bet Japonijoje įprasta, kad virtuvėje sukasi tik moterys, – taigi mama gamindavo, o aš jai padėdavau. Ji lankė kulinarijos pamokas, domėjosi ne tik japoniška, bet ir europietiška virtuve. Universitete baigusi ekonomiką pajutau moterų diskriminaciją: bendrakursiai vaikinai nuėjo dirbti į bankus, prekybos kompanijas, o merginų ten niekas nenorėjo priimti. Todėl ėmiau dairytis darbo žiniasklaidoje – ir man pasisekė: ėmiau redaguoti kulinarijos skiltį žurnale, skirtame šeimai. Beje, jis Japonijoje leidžiamas iki šiol. Ilgai ten dirbau, net su vyru gyvendama Niujorke siųsdavau straipsnius į Tokiją. Niujorke įsitikinau, kad geriausias būdas užmegzti draugystę – pavaišinti naują pažįstamą japoniškais patiekalais: iki šiol manau, kad tvirčiausios tautų draugystės gimsta už vakarienės stalo. Vyras vis būdavo užsiėmęs, jo nebūdavo namie, tad aš susiradau įvairių tautybių draugių – ir viena kitą nuolat kviesdavome vakarieniauti ir dalydavomės receptais. Visos buvome jaunos mamos – mes tuo metu auginome tik vieną sūnų. O šiandien turime tris jau suaugusius vaikus, išsibarsčiusius po visą pasaulį. Vyriausias sūnus gyvena Londone, antrasis – Singapūre, abu dirba banke ir jau yra tapę tėvais, taigi turime du anūkus. Jauniausia dukra studijuoja architektūrą Šveicarijoje – ir visi Kalėdoms buvo atskridę pas mus į Lietuvą.

Mūsų šalys labai toli viena nuo kitos. Ar tarp jų įžvelgiate bendrysčių?

Shiro: Japonijos ir Lietuvos ryšiai labai geri ir turi gilią praeitį. Japonijos konsulatas Kaune atidarytas dar 1939-aisiais: tada ten dirbo Chiune Sugihara, kuris karo metais išdavė tranzitines vizas tūkstančiams žydų pabėgėlių ir išgelbėjo jų gyvybes. Dabar šis konsulatas veikia kaip Sugiharos muziejus, Vilniuje žydi Sugiharos sakurų parkas. Prieš dvylika metų Lietuvoje lankėsi Japonijos imperatoriškoji pora, o pernai – ministras pirmininkas Shinzō Abe. Jūsiškis premjeras Saulius Skvernelis irgi lankėsi Japonijoje, ir vadovams pavyko sustiprinti ryšius tarp abiejų šalių. Aš sieksiu, kad tie santykiai būtų dar stipresni, o mainai – aktyvesni. Lietuva nuolat stiprėja ekonomiškai, turi didelę galimybę tapti tiltu iš Azijos į Europą. Japonija gali prisidėti prie šio augimo, plėsdama investicijas ir skatindama prekybą. Bet svarbūs ir kultūriniai mainai. 2017-aisiais Lietuvą aplankė 24 tūkstančiai japonų turistų – daugiau nei iš bet kurios kitos Azijos šalies, ir tas skaičius tik auga. Lietuviai taip pat labai domisi Japonijos kultūra: pernai Vilniuje vykusiame „nowJapan“ festivalyje sutikau daugybę jaunuolių, besižavinčių japoniška animacija. Šiemet prasidės darbo ir atostogų programa, kuri dar labiau padidins galimybę Lietuvos jaunimui aplankyti Japoniją, o japonų jaunimui – Lietuvą. Šiais metais Japonijoje vyks pasaulio regbio čempionatas, kitąmet – Tokijo olimpinės žaidynės, o 2025-aisiais Osakoje – pasaulinė EXPO paroda. Todėl manau, kad susidomėjimas Japonija sparčiai augs.

Ar gyvendami Lietuvoje judu dažnai vakarieniaujate namie?

Shiro: Ne itin – mus dažnai kviečia į įvairius priėmimus, iškilmingas vakarienes. Tačiau bent jau galime pasidžiaugti, kad visuomet vakarieniaujame kartu.

Yuko: To niekada nebūdavo, kai gyvenome Japonijoje! Lietuvoje aš galiu drauge su juo vykti į priėmimus, o Japonijoje tai nepriimtina. Taigi mums atvykimas į šią šalį – didelis gyvenimo pokytis.

Shiro: Mano žmona ypač gerai moka užmegzti draugystes. Po kiekvieno pas mus įvykusio vakarėlio atsiranda bent penki nauji draugai (juokiasi).

Yuko: Lietuvoje žmonės labai domisi japonų kultūra, virtuve, todėl mums lengva susirasti draugų. Labai tuo džiaugiuosi – juk gyvensime čia dar trejus metus. Juokauju, kad grįžusi į Japoniją galėsiu mokyti žmones, kaip išvirti skanius cepelinus – šiek tiek panašius į mūsiškius korokke...

O lietuvius irgi bandote mokyti gaminti japoniškus patiekalus?

Yuko: Tai nėra labai sudėtinga. Japonija, kaip ir Lietuva, turi visus keturis metų laikus, ir mes labai vertiname sezonines daržoves bei žuvį. Šaltuoju sezonu daugelio šeimų virtuvėse išvystumėte patiekalą, vadinamą nabemono: dubenyse sudėliojamos spalvingos sezoninės daržovės, mėsa ir žuvis, visa tai verdama ant stalo stovinčiame puode ir valgoma susėdus aplink jį. Ypač populiarus šiabu šiabu: plonai pjaustytus jautienos griežinėlius trumpai verdame, kol paraudonuoja, ir valgome mirkydami į sojų, citrinų sulčių bei ryžių acto padažą. Šiam patiekalui puikiai tinka brandinta jautiena – Vilniuje jau susiradau mėgstamą parduotuvę, ten visada jos nusiperku. Kai Kalėdoms iš skirtingų kraštų susirinko visi trys vaikai su šeimomis, valgydami šiabu šiabu pajutome, jog Lietuva mūsų šeimai tapo lyg pasaulio centru.

Šiabu šiabu

2 asmenims

300 g plonų brandintos jautienos griežinėlių

10 cm džiovintų jūrų dumblių kombu (nebūtinai)

½ poro

½ morkos

¼ pekininio kopūsto

1 gūžė romaninių salotų

4 šitakiai

4 pievagrybiai

smulkiai pjaustytų svogūnų laiškų ir krienų (galima dėti į ponzu padažą arba svogūnus su kitomis daržovėmis pavirti puode)

Ponzu padažui:

4 šaukštai sojų padažo, 4 šaukštai greipfrutų sulčių

Sezamų padažui:

4,5 šaukšto sezamų pastos, 3 šaukštai sojų padažo, 3 šaukštai ryžių acto, 1,5 šaukšto cukraus, 1,5 šaukšto vandens

Į puodą įpilkite vandens, įdėkite džiovintų jūrų dumblių ir palikite pusvalandžiui.

Porą ir morką susmulkinkite griežinėliais, likusias daržoves ir grybus supjaustykite kąsnio dydžio gabalėliais. Mėsą, daržoves ir grybus sudėkite į atskirus indus.

Sumaišykite sezamų ir ponzu padažams skirtus ingredientus.

Ištraukite dumblius iš vandens ir užkaitinkite puodą. Kai vanduo užvirs, imkite po vieną jautienos griežinėlį ir kelioms sekundėms pamerkite į vandenį, kol mėsa taps švelniai rausva. Ištrauktą mėsą pamirkykite į patinkantį padažą ir valgykite. Retkarčiais nugriebkite nuo jautienos susidariusias putas.

Daržoves su grybais taip pat virkite puode po keletą minučių, mirkykite į pasirinktą padažą ir valgykite.