Japonijos garso menininkas Tomoo Nagai – apie kūrybą su mylimąja Renata Valčik ir trauką Lietuvai

Tomoo san, ar jums patinka Lietuva?

Aš myliu Lietuvą. Nuostabus, mažytis miestas Vilnius, palyginus su Tokiju. Dievinu Vilnių – tobulos apimties miestas.

Į Lietuvą skraidau jau šeštus metus – nuo tada, kai su Renata susipažinome menininkų rezidencijoje Islandijoje. Mus sujungė ne tik meilė ir draugystė, bet ir bendra meninė veikla.

Aš pats esu muzikantas, perkusininkas, taip pat baigiau taikomųjų menų ir amatų studijas Tokijo menų akademijoje. Mano tėtis, brolis, daugiau giminių yra menininkai, užaugau meniškoje aplinkoje ir jaučiuosi, kad mano vieta yra tarp muzikos ir objekto. Apie tai ir visi mano darbai Lietuvoje, tame tarpe ir naujausia garso architektūros ir vizualinio meno paroda „Suiten. Kintančių suvokimų erdvės“ galerijoje „Arka“.

Ar lankydamasis Lietuvoje, kaskart dalyvaujate ir meno projektuose?

Jeigu Lietuvoje neturėčiau meninės veiklos, tai Renata dirbtų – kurtų ir dėstytų, o aš būčiau tik turistas. Nenorėdamas būti tik turistas, aktyviai dalyvauju kūrybiniuose projektuose, siekdamas priprasti prie gyvenimo Lietuvoje, pažinti Lietuvos meno lauką, kurį labai vertinu.

Jaučiu norą pagilinti mainus, todėl kartu su Japonijos ambasada ieškome daugiau galimybių sujungti Lietuvą ir Japoniją meno srityje.

Lietuvoje lankausi dažniau nei Renata Japonijoje, nes mums tenka susitikti bei kurti ir kituose pasaulio miestuose, o dabar Vilniuje pristatome jau septintą savo bendrą kūrybinį darbą.

Kokios bendradarbiavimo patirties su kitais Lietuvos menininkais spėjote įgyti?

Atvykęs čia pirmą kartą patyriau gilų, stiprų bendradarbiavimą su kompozitoriumi Pauliumi Kilbausku, daug iš jo išmokau. Renata parodė man įvairiausių galimybių Lietuvoje, susipažinau su daugybe įdomių teatro ir meno pasaulio žmonių. Pernai sukūriau muziką spektakliui „Laukys“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Dirbau su menininkais: Mindaugu Nastaravičiumi, Olga Lapina, Valentinu Masalskiu, Pauliumi Gasiūnu, Roku Zubovu, Mindaugu Meškausku ir daug kitų.

Dabar vykstančios garso architektūros ir vizualinių menų parodos „Suiten“ koncepcija atėjo iš jūsų?

Taip. 2017 metais manęs paprašė sukurti muziką garsaus japonų gamtininko ir etnologo Minakata Kumaguco (1867-1941) muziejui. Ten įsigilinau į jo veiklą, ypač mane sujaudino jo teorija apie suvokimo reikšmių atsiradimą – kaip objektų reikšmės skirtingai suprantamos jiems būnant kartu ar atskirai.

Suvokimo pokytis turi net lūžio tašką, kuriam Kumagusu suteikė „suiten“ pavadinimą. Tai – jo sukurtas naujadaras. Jis yra genijus ir tuo pačiu pamišęs. Jo idėjas neretai sunku suprasti, todėl jo atradimus lydi daug interpretacijų.

„Suiten“ yra sankirtos taškas. Jūs, aš – mes visi turime savo gyvenimo ciklus, kurie šią akimirką mus atvedė čia, todėl mes susitikome ir kalbamės. Visi daiktai taip pat turi savo ciklus. M.Kumaguco gilinosi į šiuos sankirtos taškus. Mane tai be galo sudomino – kas vyksta tarp muzikos ir objekto. Muzika ir objektas turi savo ciklus ir tarp jų įvykstančios sankirtos keičia suvokimą.

Nuo tada aš tapau apsėstas šios „suiten“ idėjos – susikirtimo taškų tarp mūsų.

Nesate kompozitorius, kuris kuria muziką koncertų salėms?

Tiesa (juokiasi). Aš kuriu muziką pasaulio paveldo objektams, viešosioms erdvėms – parkams, pastatams, muziejų salėms. Svajoju sukurti kažką panašaus ir Lietuvoje, pritaikant muziką paveldo objektams ir jungiant lietuviškos kultūros ypatumus.

Neseniai sukūriau muziką fotografijoms. Pernai filmų kūrėjas iš Argentinos parengė 17-kos nuotraukų ciklą apie Tokiją. Kiekvienai iš tų nuotraukų aš sukūriau garso kompozicijas, kurių visi galėjo pasiklausyti per ausines, nuskanavę QR kodą. Įdomu tai, kad žiūrint į nuotrauką ir klausantis muzikos, ji lyg pradeda judėti, žmones aplanko iliuzijos, patys žmonės pradeda judėti, su muzika jie ima studijuoti kiekvieną nuotraukos detalę, užsibūna žymiai ilgiau.

Taip pat kuriu savo instrumentus, kurie jau savaime yra kaip skulptūros kūriniai. Man nėra nubrėžtų ribų tarp muzikos ir objektų. Laisvai reiškiuosi muzikos ir meno srityje.

Ar naujausiai parodai „Suiten. Kintančių suvokimų erdvės“ ruošėtės Lietuvoje, ar Japonijoje?

Visą muziką šiai parodai sukūriau Japonijoje. Didžiulio formato juodu tušu lietiems Dianos Radavičiūtės darbams, kuriuos pavadinome Didžiuoju Sprogimu – sukūriau labai stiprų, tirštą, paveikų garsą.

Kurdamas muziką vis galvojau apie menininko Sauliaus Valiaus skulptūrą – „Lankus“, kurie kuria įtampos momentą ir skrodžia kiaurai galerijos sienas, bei Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus metronomus – žinojau, kad vienoje „Arkos“ galerijos erdvėje jie nuolat tiksės.

Stiklo menininkės Dalios Truskaitės kūriniui „Iš aukštai“ sukurtoje muzikoje panaudojau specialų muzikos instrumentą. Įsivaizduokite – smėliu pašiauštas stiklas, lyg suglamžytas popierius, – braukiant per jį kamuoliuku, jis skleidžia garsą. Įsirašiau tą garsą ir taip pats Dalios naudojamas stiklas kartu tapo ir muzikos instrumentu.

Mūsų su Renata pristatoma instaliacija „Zawa-Zawa“ (liet. šnaru šnaru), kurią patys vadiname „Popieriaus miškas“, prasidėjo nuo popieriaus garso, šnarėjimo. Šiame darbe materija, kepimo popieriaus medžiagiškumas padiktavo muziką ir vizualiąją instaliacijos pusę. Menininkui tai be galo svarbu – įsiklausyti, ką diktuoja materija.

Keramikė Rūta Šipalytė laukė, kol atsiųsiu muziką, ir tik tada užbaigė savo kūrinius šiai parodai. Kadangi jau buvau susipažinęs su jos kūryba ir aptarėme koncepciją anksčiau, aš žinojau, kad jos darbe bus namai, miestas. Stengiausi pajausti jos keramikos darbų tekstūrą ir pagal tai kūriau muziką. Kadangi tai buvo miestas, įsirašiau Vilniaus Užupio miesto garsų – mašinos triukšmo, žmonių balsų. Šiuos garsus sumaišiau su Japonijos Fudži kalno garsais. Sujungus Užupio ir Fudži kalno garsus, irgi gimė jungtis, sankirtos taškas.

O kokie yra Fudži kalno garsai?

Ten siaučia audros, dažnas stiprus vėjas, būna ir visiškos tylos akimirkų. Vidury to kalno šlaito aš turiu vasarnamį, kartu tai ir mano įrašų studija, ten nuolat ateina elnių ir stirnų. Šioje parodoje aš naudoju Fudži kalne esančios traukinių stoties garsus. Juos maišau su Vilniaus traukinių stoties garsais – dievinu žaisti šį žaidimą.

Ar kiekvieną kartą išvykdamas iš Lietuvos jau žinote, kokį naują projektą čia kursite?

Taip, kitą mėnesį kursiu muziką Ievai Jackevičiūtei – jos spektaklių žiūrovai yra kūdikiai, be kalbos. Spektakliai – muzikiniai, sensoriniai, kognityvinio pažinimo ir Ieva pasikvietė mane bendradarbiauti. Tai labai jaudina.

Taip pat sulaukėme Dailininkų sąjungos pasiūlymo vežti dabar veikiančią parodą „Suiten“ į kitus Lietuvos miestus. Svajoju šią parodą nuvežti ir į Japoniją, kartu su jos kūrėjais – pritaikyti šią parodą Japonijoje prie laiko, aplinkybių, kad parodos idėja nekistų, tik jos forma.