Japoniškų sodų kūrėjas: „Net žvarbūs orai neturėtų trukdyti puoselėti įspūdingo sodo“

Kuo gyvena japoniškų sodų kūrėjas žiemą?

Šiuo metu ėmiausi savojo sodo Alytuje rekonstrukcijos, o vasario pradžioje jau skrisiu į Meksiką, kur turiu skaityti pranešimą. Balandį laukia Pietų Afrikos Respublika, kur taip pat turėsiu paruošti pristatymą. Tik grįžęs iš Afrikos, skubėsiu į Europos kongresą Italijoje, kur atstovausiu Lietuvai. Bet iki to laiko dar laukia svarbūs susitikimai mūsų šalyje – sausį į Lietuvą atvyks Japonijos premjeras bei landšafto architektas, su kuriuo drauge projektuojame viešą japonišką sodą Alytuje. Vasario 2 d. iš Japonijos atvyks ir daugiau landšafto architektų, kurie plačiau pristatys būsimo sodo koncepciją.

Ar mūsų klimato juostoje paprasta kurti japoniškus sodus, ar oro sąlygos nepakiša tam kojos?

Jei orai būtų tokie švelnūs kaip šią žiemą, galima būtų dar įspūdingesnius sodus kurti, tačiau girdėjau, kad nuo kitų metų numatomos atšiauresnės žiemos.

Jei orai būtų tokie švelnūs kaip šią žiemą, galima būtų dar įspūdingesnius sodus kurti, tačiau girdėjau, kad nuo kitų metų numatomos atšiauresnės žiemos.

Ne visiems augalams šaltis palankus, kai kuriuos jų, pavyzdžiui, japoniškus klevus, šiuo sezonu vertėtų pridengti. Tačiau net ir žvarbūs orai neturėtų trukdyti susikurti įspūdingo sodo, kuris džiugintų visais metų laikais. Juk tikrai turime didelę įvairovę pačių įspūdingiausių augalų. Tik Lietuvoje dar nėra tradicijos grožėtis sodu šaltąjį sezoną, o japonai teigia, kad jis turi džiuginti ištisus metus.

Jei augalus gražiai suformuosime, apsnigti jie atrodys tiesiog nepakartojamai. Viešėdamas Japonijoje negalėjau atsistebėti, kaip gyventojai sumaniai išnaudoją sniegą – lipdo iš jo įvairius gyvūnus, žibintus, kitas figūrėles. Ir pats užsikrėčiau šia gražia tradicija. Kai tik pasninga, puolu į lauką. Šiemet ketinu suvienyti ir kaimynus – kad kiekvienas savo kieme iš sniego nulipdytų kažką gražaus. Ir gatvės tada atrodys linksmiau, ir visų nuotaika bus geresnė. Tad ir periodas nebus toks niūrus. Kad tik sniego būtų (šypsosi).

Japonai žiemos pasakai sukurti skiria didelį dėmesį. Jie net turi specialių su tuo susijusių žodžių. Medžių šakas nusvėrusį sniegą vadina sniego žiedais. Taip pat rytiečiai turi specialų žibintą yukimi, kurį vadina žibintu, skirtu sniegui stebėti.

Daug keliaudamas po pasaulį esate matęs nuostabių sodų. Koks paliko didžiausią įspūdį?

Labiausiai sužavėjo Japonijos imperatoriaus sodas. Gražesnio gyvenime nesu matęs. Viskas jame taip sukomponuota, kad net sunku patikėti, jog žmogus gali sukurti tokį šedevrą. Vaikščiojau tarsi žado netekęs. Gražių sodų mačiau ir Kinijoje, Taivane, Pietų Korėjoje, bet tokio, kaip Japonijos imperatoriaus, niekur neteko regėti. Žinoma, ne kiekvienas gali ten patekti, bet jei laimė nusišypso, įspūdžiai lieka neišdildomi. Daug šio sodo nuotraukų sudėjau į knygą „Ryto rasos sodas“.

Kam skirtas šis jūsų leidinys?

Manau, kad knyga įdomi visiems, kurie neabejingi gamtai, augalams, Rytų kultūrai. Ji naudinga tiek pradedantiesiems, tiek prisiekusiems sodininkams, tiek ir studentams. Tikiu, kad žmonės, perskaitę šią knygą, gali iš esmės pakeisti požiūrį į sodininkystę, į savo sodą pažvelgti visai kitomis akimis. Lietuvių kalba kitos tokios knygos nėra. Joje pristatau japonišką kultūrą, dzeno sodus, arbatos ceremonijas ir tradicijas, bonsų estetiką bei meną. Remdamasis asmenine patirtimi dalijuosi atradimais apie Tekančios Saulės šalies sodų kultūrą ir filosofiją, kurią pritaikiau kurdamas savo Ryto rasos sodą Lietuvoje.

Sodo vardu pavadintoje knygoje aprašiau, kodėl kuriant japoniškus sodus toks svarbus sezoniškumas, kaip ir kokius augalus reikia sodinti, kad jie džiugintų ištisus metus. Taip pat pateikiau patarimų, kaip mažoje erdvėje susikurti savo sodą. O šalia jų ir daug spalvotų savo archyvo nuotraukų.

Mano sodas – tai savitas gyvenimas, be žmogiškų nuodėmių, rūpesčių… Pasisveikinęs su kiekvienu jo gyventoju, nugrimztu į meditacijos pasaulį. Ten pabūnu su savo Dao, kurį vadina ir Absoliutu, Brahmanu, Visuma, Dievu, kitais vardais. Šį jausmą sunku aprašyti, jį reikia išgyventi.

Praėjusiais metais iš Japonijos imperatoriaus gavote ordiną už savo veiklą. Ar pačiam nekeista, kad jūsų darbais žavimasi ir Tolimuosiuose Rytuose?

Jaunystėje tikrai negalvojau, kad užsiimsiu tuo, ką darau šiandien. Man teko patirti nemažai sunkumų tarnaujant Afganistane, kur buvau nublokštas prieš savo valią. Tų metų įvykiai paliko gilius randus sieloje, jaučiau tuštumą. Ją reikėjo kažkuo užpildyti. Pamilęs japonišką kultūrą, japoniškų sodų grožį vėl atradau gyvenimo prasmę, dvasinę ramybę. Visgi ne viskas lengvai ėjosi – buvo sunku rasti informacijos apie japoniškų sodų kūrimą, bonsų auginimą bei priežiūrą, todėl daug improvizavau, kurdamas pasitikėjau nuojauta. Iš pradžių sode išdėliojau akmenis, nors tada dar nežinojau, kad būtent nuo jų ir pradedamas kurti japoniškas sodas. Tada iškasiau tvenkinį, susodinau augalus. Tarsi iš aukščiau kažkas mane vedė ir patarinėjo, ką reikia daryti. Vėliau, mokydamasis pas geriausius šios srities specialistus, sužinojau, kad viską dariau teisingai. Taip po truputį tapau japonų kultūros žinovu. Šiandien dalyvauju garsiausiose pasaulio parodose, forumuose, pats skaitau paskaitas šia tema.

Kaip jaučiatės savo susikurtame japoniškame sode Alytuje?

Mano sodas – tai savitas gyvenimas, be žmogiškų nuodėmių, rūpesčių… Pasisveikinęs su kiekvienu jo gyventoju, nugrimztu į meditacijos pasaulį. Ten pabūnu su savo Dao, kurį vadina ir Absoliutu, Brahmanu, Visuma, Dievu, kitais vardais. Šį jausmą sunku aprašyti, jį reikia išgyventi.

Nebegaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be ryto ir saulės, su kuria aš jau daugelį metų lenktyniauju, kas ką pirmas pasveikins. Net jei diena būna sunki, vos įžengęs į savo valdas, tarp savo augalų iškart atsigaunu. Dabar tikrai žinau, ką reiškia žmogaus ir gamtos harmonija. Sužinojau, kad galima pasikalbėti su medžiu, akmeniu, paukščiu...

Gerai pamenu vieną 2002-ųjų rytą, kai meditavau sode ir atskrido paukštelis. Visiškai nesibaidydamas nutūpė man ant rankos. Ilgai taip vienas į kitą žiūrėjome. Nuo tos dienos tarsi išsigydžiau Afganistano žaizdas, pradėjau geriau miegoti. Ne atsitiktinai sodą pavadinau Ryto rasos vardu. Tačiau sode ne tik medituoju, bet ir daug plušu. Veiklos čia niekada nestinga. Nebijau ir juodo darbo. Jaučiu, kad gamta, matydama, kiek daug ir su kokiu entuziazmu bei meile darbuojuosi, atgal grąžina dvigubai energijos.

Šimtametė japonų tradicija demonstruoja išmintį, patirtį, unikalų žmogaus ir gamtos santykį, kai žmogus geba patobulinti gamtą, perteikdamas jos esmę, vadovaudamasis gamtos dėsniais. Tvenkiniai gali reprezentuoti ežerus, o akmenys – kalnus.

Kuo įdomi jums japonų kultūra?

Ji susieja religiją, meną, pagarbų požiūrį į gamtą. Anksčiau japoniški sodai buvo įrengiami vienuolynuose, rūmuose ir tik vėliau – privačiose valdose. XIX a. japoniško stiliaus sodai išpopuliarėjo visame pasaulyje. Šiuo metu irgi itin madinga prie namų tokį turėti. Sodas ir visa jo erdvė kuriama taip, kad žmogus pasijustų gamtos dalimi. Užsieniečiai tokius žemės plotelius labai vertina, nes žino, kad čia vaizduojama visata ir jos elementai.

Sodas dalijamas į sausąjį landšaftą ir tvenkinį. Takelis nėra tik funkcionalus įėjimas į teritoriją, tai – ir filosofinis kelias, atskiriantis stebėtoją nuo kasdienio gyvenimo. Jo posūkiai ar didesni akmenys – sustojimo vietos lankytojams apsižvalgyti, susiejančios asmeninius gyvenimus su visata.

Šimtametė japonų tradicija demonstruoja išmintį, patirtį, unikalų žmogaus ir gamtos santykį, kai žmogus geba patobulinti gamtą, perteikdamas jos esmę, vadovaudamasis gamtos dėsniais. Tvenkiniai gali reprezentuoti ežerus, o akmenys – kalnus. Pastarieji yra japoniško sodo stuburas. Senojoje japonų mitologijoje jie ir kalnai sudaro žemės skeletą, kuris simbolizuoja pastovumą ir nekintamumą. Jei sode akmenys išdėlioti taisyklingai, viskas savaime stos į savo vietas.

Vanduo – nenutrūkstamos laiko tėkmės ir gyvenimo kaitos simbolis. Sodo lankytojas visada atlieka apsivalymo ritualą nusiprausdamas vandeniu iš specialaus dubens. Mano svečiai taip pat tai padaro. Vandenį kerta tiltas. Jis, kaip ir takelis, simbolizuoja kelionę.

Nors japoniškame sode augalai nėra tokie svarbūs kaip akmenys ir vanduo, jų taip pat tikrai nevalia pamiršti. Medžiai, krūmai ir daugiamečiai žalieji augintiniai padeda atspindėti besikeičiančius sezonus. Bet kokiame japoniškame sode augalai, kad ir kokie dideli ir puošnūs būtų, visada paklūsta akmenų išdėstymo tvarkai.

Ko lietuviams verta pasimokyti iš japonų?

Vienas pirmųjų dalykų, kuris krinta į akis vakariečiams, pirmą kartą išvydusiems japonišką sodą, yra tuščios kai kurios sodo vietos. Mūsų sodininkams, įpratusiems kiekvieną sodo kampelį užpildyti formomis ir spalvomis, tokios ertmės atrodo neįprastai. Tačiau japonui ši erdvė išryškina aplink ją esančius elementus, o šie išryškina ją pačią. Tai tikroji in ir jang dvasia. Net žiema, reprezentuojanti sodo mirtį, japonų sodininkui yra labai ypatinga. Todėl nekeista, kad rytiečiai, skirtingai nei Vakarų pasaulio gyventojai, į mirtį žiūri ramiai ir be baimės – kaip į būtiną ir neišvengiamą gyvenimo ciklo dalį.

Ar japonišką sodą gali susikurti kiekvienas, turintis bent nedidelį žemės lopinėlį?

Be abejo. Japonišką sodą galima susikurti vos viename kvadratiniame metre. Ir jaustis jame ypatingai. Tokie mini sodai man – patys gražiausi. Žinoma, reikia pajusti, kaip mažoje erdvėje išdėstyti augalus, kad vyrautų harmonija.

Rafinuoti sodeliai – tarsi sumažintas kraštovaizdis – prieš tūkstantmetį buvo pradėti kurti vaizdingose Tekančios Saulės šalies vietovėse prie imperatorių ir didikų rūmų, šventyklų, o šiandien tai gali daryti visi norintieji.

Bonsai formuojami iš visų didžiųjų medžių, augančių Lietuvoje. Mano japoniškame sode dauguma jų taip pat lietuviški – pušys, skroblai, obelys ir kiti. Juk svarbiausia – harmonija. Augalai susieja į visumą atskiras sodo dalis, sušvelnina linijas arba sudaro foną. Jie padeda išryškinti laiko tėkmę ir begalinę metų laikų kaitą.