Jaudinančios dviejų vyrų vestuvės: emigranto Viktoro meilę palaikė vaikai ir buvusi žmona

Viktoras: Pamenu vestuves. Prisimenu savo šypseną, juoką... Iš tikro tai buvo liūdnas vaizdelis, bet įtampos nejaučiau. Susitaikiau, jog kito kelio – nėra.

Gyvenimas tęsėsi. Lietuvoje mano šeimai greitai ėmė trūkti pinigų – turėjau jau du vaikus. Kaip ir daugelis, nusprendžiau užsidirbti užsienyje. Išvykau į Olandiją. Dirbau dieną ir naktį, gyvenau viename name su daugybe žmonių laukinėmis sąlygomis, kad galėčiau padėti šeimai, grąžinti mūsų skolas.

Praėjo metai, du… Vieną dieną užsimaniau ką nors susitikti. Užsiregistravau pažinčių svetainėje ir greitai susipažinau su Dennis. Taip įsikalbėjom, kad tiesiog negalėjom sustoti. Tai buvo ypatinga. Bet tuo metu mes abu buvom vedę. Aš moterį, o jis – vyrą… Susipažinau artimai, nes man buvo malonu turėti tokią draugų porą. Visi trys susidraugavome, ir tik vėliau likimas taip sudėliojo, kad Dennis išsiskyrus su vyru, tapome pora. Jausmai mus pasivijo ir niekada neapleido.

Dennis: Sunku paaiškinti mūsų santykius. Su buvusiu vyru buvome kartu jau dvidešimt metų, bet mūsų santykiai ilgainiui tapo panašesni į platonišką draugystę. Kai sutikau Viktorą, iš pradžių išsigandau kilusių jausmų. Tai buvo taip stipru. Niekada anksčiau to nejaučiau ir net nemaniau, kad tai įmanoma. Matyt tai ir yra ta tikroji meilė, kurią abu jaučiame iki šiol.

Viktoras: Dennis turėjau vieną sąlygą. Jei myli mane, turi priimti mane kartu su Lietuva. Pasakiau atvirai: „jeigu taip atsitiks, kad numirsiu, turėsi padėti mano vaikams“. Aš niekada neapleidau savo šeimos. Suplyštų širdis, jei reiktų tą padaryti, todėl toks buvo mano reikalavimas. Ir jis sutiko.

Viktoras: Mano žmoną mūsų su Dennis santykiai šokiravo. Man skaudėjo, kad ją įskaudinau. Jaučiausi, kad sugadinau jai gyvenimą. Vis dėlto dėjau labai daug pastangų, kad išlaikytume gerus santykius. Ir toliau padėjau šeimai kaip tik galėjau. Stengiausi išpirkti kaltę, nors tai buvo tiesiog neįmanoma. „Viskas baigta, turim pradėti kitokį gyvenimą“ – vis kartojau telefonu, kalbėdavomės ištisas valandas. Buvo sunku. Tačiau ir toliau šnekėjomės, nenutraukėm ryšio. Sugebėjome pakeisti santykius, susidraugauti. Galų gale mano žmona pasakė: „Aš tave mylėjau be galo – bet jeigu tu myli Dennį, aš taip pat myliu ir Dennį.“ Dabar visi puikiai sutariam, aplankome vieni kitus, kartu keliaujame. Iki gyvenimo galo liksiu jai dėkingas už supratingumą.

Dennis: Nerimavau dėl santykių su Viktoro buvusia žmona ir vaikais. Tačiau Viktoro pastangos nenuėjo veltui, ir pamažu mums pavyko gerai susidraugauti. Dabar mes daug bendraujame, vienas sūnus kartu leidžia vasaras, kitas persikraustė čia dirbti. Nors ir nesu jų tikras tėvas, tačiau esu jiems daugiau nei tik draugas. Stengiuosi ne tik padėti, bet ir patarti – tiesa, dažniau per Viktorą. Prieš kelis metus svarstėme įsivaikinti, tačiau galų gale nusprendėme to nedaryti. Vis dėlto jau esame vyresni. Supratome, kad reikia padėti Viktoro vaikams. Džiaugiuosi, kad tapome viena šeima, o su Viktoro buvusia žmona šiandien sutariame kaip brolis su sese.

Viktoras: Kai su Dennis nusprendėme susituokti, norėjau atšvęsti šią progą ir Lietuvoje. Lyg šiandien pamenu mūsų vestuvių dieną. Užsakytas restoranas dangoraižio viršutiniame aukšte, svečiai sukviesti, viskas suplanuota… O aš taip drebu, taip jaudinuosi. Nežinojau, kaip viskas pavyks. Pergyvenau, kad pasakysiu ką nors ne taip. Tačiau viskas buvo gerai. Susirinko visi, kas žadėjo – atėjo ir buvusi žmona, ir abu vaikai su savo draugais, ir mano tėtis. Vakarienė prasidėjo, visi ėmė tarpusavyje bendrauti, kalbinti Dennis pusbrolį ir tetą. Šventė pavyko!

Dennis: Aš taip pat jaudinausi – nežinojau, kokių reakcijų tikėtis. Jau gerai sutariau su Viktoro šeima, bet nepažinojau visų svečių. Į vestuvių šventę atėjau beveik nemiegojęs. Kai Viktoro draugas pradėjo sakyti kalbą apie mus, pratrūkau. Beveik niekada neverkiu, bet tąsyk emocijos ėmė viršų. Nepamenu, kas tiksliai buvo pasakyta, bet mane tiesiog sujaudino matyti visus artimus žmones kartu su mumis. Tai buvo nuostabus vakaras.

Dennis: Vilnius man paliko įspūdį iš pirmo žvilgsnio. Pamenu, praėjome centrines gatves vakare, įsižiebus šventinėms lemputėms, ir pasakiau Viktorui: „jaučiuosi kaip Niujorke!“ Mane sužavėjo šio miesto europietiška atmosfera. Dabar Vilniuje jau lankiausi nesuskaičiuojamai daug kartų – ir kiekvieną sykį malonu čia grįžti. Žinoma, Lietuvoje trūksta pagarbos LGBT+ žmonėms, bet ir Olandijoje toli gražu ne visi yra teigiamai nusiteikę.

Viktoras: Senatvėje norėčiau įsigyti butą Vilniuje ir kartu su Dennis apsigyventi Lietuvoje. Tikslių planų neturime, bet būtų smagu. Gamta graži. Šeima... Kai pasensim, jau ir visuomenė bus draugiškesnė, sąžiningesnė – tokia mano nuojauta. Olandijoje prieš dvidešimt metų buvo tas pats, kas dabar Lietuvoje. Viskas keičiasi.

Olandijoje mes gyvename mažame miestelyje, todėl Vilnius man – didelis metropolis, pilnas įvairių įspūdžių. Čia jaučiuosi laisvas. Kituose Lietuvos miestuose dar kompleksuoju dėl mūsų santykių, o Vilniuje nebijau.

Vis dėlto kol kas mums būtų sunku gyventi Lietuvoje – juk neturėtume jokių socialinių garantijų, nes mūsų santuoka čia negalioja. Kai susituokėme, parašiau laišką į Lietuvos ambasadą Olandijoje, su prašymu registruoti santuoką. Žinojau, kad to nepadarys, bet specialiai norėjau, kad atsakytų oficialiai. Atsakė: „Jūsų santuokos neregistruosime“.

Kol kas. Vieną dieną, tikiu, būsime priimti.

Šis tekstas – dalis „Friendly Stories“ leidinio, vienijančio dešimt šiuolaikinės Lietuvos istorijų. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Palangos gyventojų pasakojimuose susipina skirtingos profesijos, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, išpažįstamos religijos ir dietos. Įvairovę švenčiančios idėjos autoriai – režisierius Romas Zabarauskas ir fotografė Arcana Femina. Kiekvieną trečiadienį išskirtinai portale „Žmonės“ skaitykite vis naują „Friendly Stories“ istoriją, tuo tarpu viso leidinio anglų kalba ieškokite bet kurioje „Friendly City“ dalyvių vietoje Vilniuje ir Kaune.