Jaunasis bosas Paulius Prasauskas – apie operos mitus ir stebuklus

„Iš kur šis nematytas puikaus balso solistas?“ – klausinėjo „Anos Bolenos“ premjeros žiūrovai. Ir tikriausiai dar klausinės, nes P.Prasauskas Rošforo partiją žada dainuoti visuose šio sezono „Anos Bolenos“ spektakliuose. Tad pats laikas būtų susipažinti...

Rošforas – Jūsų debiutas LNOBT scenoje?

Ir taip, ir ne. Tai pirmasis repertuarinis teatro spektaklis, kuriame man tenka pasirodyti. Tačiau prieš metus dainavau Notaro Amantijaus di Nikolao ir Gydytojo Spineločijaus partijas dirigento Martyno Staškaus jubiliejinį vakarą pristatytoje Giacomo Puccini operoje „Džanis Skikis“.

Ar ilga buvo Jūsų kelionė link operos žanro? Kur ir kada ji prasidėjo?

Gimiau ir užaugau Vilniuje. Jau darželinukas su žaisliniais klavišiniais instrumentais, kurių baterijos labai greitai nusėsdavo, mėgindavau iš klausos atkartoti girdėtas melodijas. Kai suėjo penkeri, televizijos laidoje išgirdau minint muzikos mokyklas ir pasakiau mamai, kad norėčiau mokytis tokioje mokykloje.

Mano tėvai nėra muzikai: mama – architektė, tėvas – gydytojas. Bet jie mane nuvedė B. Dvariono dešimtmetėn muzikos mokyklon. Joje lankiau fortepijono ir kompozicijos pamokas, o galiausiai atradau dainavimą. Tiesiog vedžiau mokyklos koncertą, ir vokalo mokytoja, išgirdusi mano balsą, pasiūlė pabandyti... Tai tapo išsigelbėjimu, nes jaučiau, kad ilgas sėdėjimas  prie fortepijono – ne man. Tikrai nebūčiau rinkęsis fortepijono studijų. O pradėjus dainuoti viskas iškart pasikeitė... Jaučiu dėkingumą savo mokytojams, kad atvėrė įvairias pasirinkimų galimybes, o ne spaudė per prievartą kažką pamėgti.

Turiu jau du Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauro diplomus: operinio dainavimo ir kompozicijos. Šiuo metu studijuoju antrame magistro studijų kurse, docento Liudo Norvaišo dainavimo klasėje. Pavasarį dalyvavau LNOBT rengiamoje operos solistų perklausoje, kur mane išgirdo dar daugiau operos profesionalų. 

Jie ir pakvietė Jus „Anos Bolenos“ solistų komandon?

Atsitiko taip, kad man paskambino iš teatro ir pasiūlė pakeisti susirgusį solistą. „Anos Bolenos“ natas, kurių iki tol nebuvau matęs, gavau į rankas likus aštuonioms dienoms iki pirmojo premjerinio spektaklio. Anksčiau šios G. Donizetti operos nebuvau ne tik dainavęs, bet ir klausęs – išvis nieko apie ją nežinojau. Viskas buvo staiga ir labai nauja...

Susitikome su dirigentu, LNOBT Operos meno vadovu Sesto Quatrini. Jam patiko mano balsas, bet kartu maestro pripažino, kad man teks atlikti stebuklą. Tuo metu teatre jau vyko „Anos Bolenos“ sceninės repeticijos. Gavau dirigento leidimą rytinėje repeticijoje nedainuoti, tačiau vakare privalėjau tobulai mokėti Rošforo partiją mintinai. Buvo daug streso... Be patyrusios koncertmeisterės Olgos Eleonoros Taškinaitės pagalbos stebuklas niekaip nebūtų įvykęs. Rošforas operoje neturi savo arijų – tai rečitatyvinė partija. Mokydamasis ją orientavausi į dialogų vyksmą, minties ir teksto suvokimą.

Ko niekada neatsisakote įtemptomis, daug jėgų reikalaujančiomis dienomis?

Miego! Juk būtent miegant mūsų atmintis apdoroja ir išsaugo per dieną sukauptą informaciją. Stengiuosi gerai išsimiegoti, kad išmokti dalykai kuo tiksliau įsirašytų atmintyje. Nors nemeluosiu –dėl atsakomybės naštos prieš premjerą būdavo sunku užmigti...

Bet Rošforas mano karjeroje nebuvo pirmas netikėtai gautas vaidmuo. Į VCO trupės Piotro Čaikovskio operos „Pikų dama“ premjerą panašiomis aplinkybėmis, kai negalėjo dainuoti kitas solistas, buvau pakviestas likus dviem dienoms iki generalinės repeticijos. Tačiau Narumovo partija „Pikų damoje“ buvo nepalyginamai lengvesnė tiek vokaliniu, tiek vaidybiniu požiūriu. 

Sakoma, kad dainininkų bosų sceninė karjera pati ilgiausia, nes jų balsai bręsta ne vieną dešimtmetį. Tiesa tai ar mitas?

Man 24-eri. Operos tėvynės Italijos pedagogai teigia, jog tokio amžiaus bosai gali po truputį pradėti dainuoti, nes jų balsai subręsta baigiantis trečiajam gyvenimo dešimtmečiui. Tokio amžiaus tenorai neretai būna įpusėję savo scenos karjerą...

Bet visa tai – mitai, o iš tikrųjų kiekvieno dainininko balsas labai individualus. Daug kas priklauso nuo dainavimo technikos ir darbo su savimi intensyvumo.

Kurie garsūs operos atlikėjai Jums yra kelrodė žvaigždė?

Vieno išsirinkti turbūt neišeitų. Dainininkas, kurio balsas mane iki šiol labai žavi, buvo tenoras, o ne bosas: tai italų operos grandas Giuseppe Di Stefano. Iš bosų prisiminčiau Cesare Siepi, Nicolai Ghiaurov, Giulio Neri, Nicola Zaccaria, Ezio Pinza, Italo Tajo... Klausydamas jų įrašų analizuoju, kaip galėčiau tobulinti savo techniką, skonį, interpretacijas. Tarkim, boso I. Tajo balsas buvo truputį aukštesnis negu mano, bet jo muzikinės interpretacijos man atrodo pačios įdomiausios.

Ar šiuolaikinės lietuvių muzikos gerbėjai jau turėjo progų išgirsti kompozitoriaus P. Prasausko kūrinius?

Taip, mano kūrinys (tiksliau, kompozitoriaus bakalauro baigiamojo darbo dalis) skambėjo šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ programoje. Pats padedu organizuoti įvairias kompozitorių konferencijas – jose irgi kartais atliekami mano kūriniai. Nuolat kažką kuriu, bet galvoju, kad dabartiniame amžiaus tarpsnyje man derėtų labiau rūpintis dainininko karjera. 

Kaip apibūdintumėte savo rašomą muziką?

Sunkus klausimas. Kompoziciją studijavau pas puikius dėstytojus – prof. Rimantą Janeliauską ir doc. Marių Baranauską, kuriuos labai gerbiu. Jie kūryboje visų pirma akcentavo intuityvų muzikalumą ir gerą muzikinės tradicijos palikimo išmanymą. Aš irgi stengiuosi, kad mano muzika būtų ne išskaičiuota, ne apmąstyta, o išjausta ir intuityviai išgyventa. Man įdomus gyvas skambesys: elektroninės muzikos nerašau. 

Po „Anos Bolenos“ spektaklių grįšite prie savo įprastos dienotvarkės. Kam dar, be muzikos, joje skiriate dėmesio ir laiko?

Labai mėgstu skaityti knygas – ir grožinę, ir mokslinę literatūrą. Patinka literatūros klasika, ypač Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“, kurį visiems rekomenduoju. Taip pat domina antropologijos, filosofijos, religijotyros studijos. Žaviuosi Gintaro Beresnevičiaus „Lietuvių religija ir mitologija“, Josepho Campbello knygomis „Mitai, kuriais gyvename“ ir „Herojus su tūkstančiu veidų“.

Su malonumu mokausi užsienio kalbų – ypač tų, kuriomis tenka dainuoti. O ir sportuoti stengiuosi nemažai, nes, kaip teisingai sakė romėnai, „mens sana in corpore sano“.

Ar po „Anos Bolenos“ premjeros sulaukėte daug sveikinimų?

Malonu, kad į spektaklį atėjo mano dėstytojas L. Norvaišas: jis mane palaikė pasirengimo premjerai laikotarpiu. Dirigentas S. Quatrini jau repeticijose ne kartą man šaukė „Bravo!..“ Sulaukiau puikių atsiliepimų iš teatro vadovų ir kolegų solistų, kurie repeticijose ne kartą man pasufleruodavo... Iš pastatymo režisieriaus Andrea De Rosa ir jo asistentės Jūratės Sodytės irgi sulaukiau pagyrimų. Net nesu tikras, ar iš susijaudinimo visus girdėtus gerus žodžius pajėgiu prisiminti...

Ar norėtumėte kada nors atlikti Henriko Aštuntojo partiją, kurią dabar „Anos Bolenos“ spektakliuose pasikeisdami dainuoja Tadas Girininkas ir Liudas Mikalauskas?

Būtų įdomu parengti tokią sudėtingą partiją, bet, manau, kol kas jai esu per jaunas.