Niekas nepaneigs, kad jaunam režisieriui Romui Zabarauskui (22) netrūksta nei idėjų, nei drąsos. Vos prieš metus „Kino pavasaryje“ bei „Berlinalėje“ kino mėgėjus jis iš nuostabos privertė išsižioti pristatęs trumpo metro filmą „Porno melodrama“. O štai praėjusį penktadienį jau baigė ir antrojo savo filmo „Streikas“ (We will riot – angl.) pirmosios, Niujorke filmuotos, dalies, baigiamuosius darbus bei ruošiasi filmavimui Lietuvoje.
Pirmieji filmavimo darbai Niujorke baigėsi. Pasidalink įspūdžiais iš filmavimo aikštelės?
Įspūdžiai labai teigiami. Niujorke kino žmonės – profesionalūs, entuziastingi ir visada pasiruošę padėti nepriklausomam kinui, todėl nebuvo sunku surinkti gerą komandą. Kita vertus, amerikiečiams vadovavo reiklūs europiečiai – aš ir operatorius Ville'as Piippo, su kuriuo kūrėme „Porno melodramą“.
Buvo labai smagu filmuoti autentiškose Niujorko vietose. Pavyko gauti leidimą vakarėlio scenas filmuoti „Santos Party House“ klube, kur neseniai įspūdingą sceną susuko režisierius Darrenas Aronofsky, savo filmui „Juodoji gulbė“. Toje aikštelėje tąsyk siautulingai šoko Holivudo žvaigždės Natalie Portman ir Mila Kunis.
Man dar didesnį įspūdį paliko filmavimas Johnsono gatvės loftuose Brukline. Pats sykį ten šėlau viename vakarėlyje, kuriame žmonės linksminosi tiek ant stogo, tiek po stogu įsikūrusiame riedlenčių parke. Labai apsidžiaugiau, kai su draugų pagalba pavyko rasti vieno iš ten esančių butų nuomininkę, kuri leido savo namuose filmuoti pagrindinio veikėjo, didžėjaus Luke rytines scenas.
Lietuvoje labai daug vidutiniškos kūrybos, kartais net tiesiai sakoma, kad išsikeltas tikslas „neišsiskirti“ ar „nesireklamuoti“.
Neabejoju, kad filmavimo metu buvo ne viena smagi, juokinga situacija?
Tai jau tikrai! Pavyzdžiui, kai filmavome Johnsono loftų komplekse, pamiršome pasiruošti pakankamai šiukšlių audringo ryto įvaizdžiui sukurti. Todėl išvakarėse paskambinau to buto nuomininkei ir paprašiau, kad ji ir jos kaimynai po nakties linksmybių koridoriuje paliktų skardines ir kitus savo vakarėlių įkalčius. Kitą rytą radome tiek šiukšlių, kad visų net nepanaudojome.
Kita problema – bengališkos ugnelės, kuriomis norėjau papuošti tortą, skirtą Luke gimtadieniui. Su operatoriumi suplanavome gražų kadrą, kuriame tokios ugnelės nušviestų klube šokančius žmones. Tačiau už rekvizitą atsakingas žmogus filmavimo rytą pareiškė, kad jos Niujorke yra uždraustos, todėl vietoj jų nupirko žvakučių! Labai supykau, nes man jos neatrodo panašios į žvakutes, ir jau pradėjau planuoti kelionę į artimiausią valstiją, kur būtų galima įsigyti ugnelių. Bet tada viena asistentė prasitarė, kad tokių lauktuvių neseniai atsivežė jos draugė. Tad pirma asistentės užduotis buvo paimti ugneles. Problema buvo išspręsta.
O kokį įspūdį paliko „betoninėmis džiunglėmis“ dainose pramintas miestas?
Niujorkas – nuostabus miestas, pirmiausia dėl jo gyventojų. Jie – ambicingi ir turintys idėjų žmonės. Man labai patiko draugiška, entuziastinga atmosfera, kuri užkrečia dar labiau stengtis ir siekti savo svajonių. Kartu džiaugiausi patekęs į „Užimk Volstritą“ (Occupy Wall Street – angl.) pilietinio judėjimo sūkurį, kuris privertė susimąstyti apie šiuolaikinio kapitalizmo pasekmes ekologijai ir visai žmonijai.
Ar po darbų teko atsipūsti, galbūt aplankyti garsųjį MOMA (Museum of modern art – aut.past.)? Ar turėjai laisvo laiko?
Laisvalaikį, kaip ir priklauso, leidau audringuose vakarėliuose – juk apie juos ir mano filmas (juokiasi)! Iš tiesų brangiausia Niujorke man buvo galimybė susipažinti su įdomiais žmonėmis – autoritetais ir pavyzdžiais. Tad stengiausi su jais praleisti kuo daugiau laiko.
Dabar vyksta pirmosios dalies filmo baigiamieji darbai. Ar pasiruošei filmuoti antrąją?
Jau susukome ir kaip tik šį penktadienį baigėme montuoti pirmas dešimt filmo minučių, nufilmuotų Niujorke. Dabar su filmo partneriais ieškome lėšų ir rudenį ruošiamės filmuoti Lietuvoje.
Būtent nuo rudens, antroje dalyje filmuosis ir keletas Lietuvos žvaigždžių, tačiau ne profesionalios aktorės ar aktoriai. Nebaisūs iššūkiai?
Tikrai ne! Erica Jennings studijuoja vaidybą ir jau yra nusifilmavusi keliuose filmuose, ką jau kalbėti apie patirtį muzikiniuose klipuose. O Justę Arlauskaitę jau filmavau nedidelei scenai savo mėgėjiškame filme „Rozetės“. Tai buvo labai seniai, kai dar mokiausi mokykloje, ir pačios Justės karjera buvo dar tik prasidedanti.
Dvejus metus gyvenai ir kūrei Prancūzijoje, kokią įtaką ši šalis padarė tavo kūrybai ir gyvenimo būdui?
Paryžiuje studijavau ir ten, tiesą sakant, buvo visko – teko ir pas draugus ant grindų miegoti, ir rengti tokius vakarėlius, kuriuose susirinkdavo visas Paryžius! Atmintis taip jau veikia – dabar prisimenu tik teigiamus dalykus, ir iš tiesų nesunku romantizuoti tokį gražų ir jaukų miestą. Vis dėlto. man gana sunku sutarti su prancūzais. Nors neblogai moku prancūzų kalbą, šiame mieste sunku pritapti ir jaustis savam. Mano kūrybai daugiau įtakos darė ir vis dar daro Lietuva, nuo kurios niekada neatitrūkau – visada sekiau naujienas, pats rašiau straipsnius, grįždavau filmuoti ar vis kažką naujo organizuoti.
Sako, kūrybai reikia maksimumų ir kraštutinumų, nes štilis gyvenime reiškia štilį kūryboje. Ar pritari šiam teiginiu?
Tiesa, bijau, kad iš Lietuvos vieną dieną gali išvaryti meilės trūkumas...
Visiškai pritariu! To labai pasigendu tarp lietuvių režisierių – kraštutinumų, savito požiūrio. Man patinka tiek Šarūno Barto filmai, tiek, tarkim, „Tadas Blinda“ – nes abiem atvejais iškart atpažįstami tikslai, stilius, nuomonė. Lietuvoje labai daug vidutiniškos kūrybos, kartais net tiesiai sakoma, kad išsikeltas tikslas yra „neišsiskirti“ ar „nesireklamuoti“. Man sunku suprasti tokias menininkų kalbas.
O dėl paties gyvenimo... Būna visaip. Kartais vakarėliuose negali per daug užsibūti, nes namuose laukia darbas. Arba, tarkime, Davidas Lynchas kuria tokius šiurpius filmus, bet pats užsiima transcendentine meditacija ir gyvena visai ramų gyvenimą.
Tad geriau gyventi ir kurti – Lietuvoje ar užsienyje?
Dabar grįžau į Lietuvą kurti savo filmo, ir jei atvirai – turiu dar keletą idėjų ilgo metražo filmams Lietuvoje. Šiais laikais galima laisvai kurti gerus filmus bet kurioje šalyje ir sužavėti jais visą pasaulį. Tiesa, bijau, kad iš Lietuvos vieną dieną gali išvaryti meilės trūkumas...