Jaunoji dizainerė Atėnė Malinauskaitė: „Moters seksualumas turi kilti netyčia – iš paslapties, ramybės, o ne vulgarumo”

„Kai būna sunku, reikia pakentėti, nenuleisti rankų ir nenustoti dirbti, tuomet ir įvyksta stebuklai“, – sako portalo Žmonės.lt pašnekovė ir su naujomis viltimis kimba į tolimesnius kūrybinius darbus.

Kas yra Atėnė Malinauskaitė?

Na, dabar jau turbūt dizainerė (Juokiasi.) Tuo patikėjau tik tada, kai perskaičiau: „Kolekciją pristatė dizainerė Atėnė Malinauskaitė.”

Net studijuodama nelaikėte savęs dizainere?

Ne. Kai žmonės klausdavo, ką aš veikiu, sakydavau, kad kuriu drabužius. Nesakiau, kad esu dizainerė... Man atrodo, kad tam reikia suaugti.

O kada jau galėtumėte drąsiai save vadinti dizainere?

Tada, kai galėsiu pasakyti, kad iš to gyvenu, ir kad gyvenu gerai (Juokiasi.) Kai žmonės, pamatę gatvėje praeivį, apsivilkusį mano drabužiu, atpažins mano braižą. Kai vieną po kitos kursiu kolekcijas.

Drabužių dizainą pradėjote studijuoti iš karto po mokyklos?

Ne. Iš pradžių įgijau kirpėjos specialybę, vėliau dirbau vieno stilisto asistente. Dar dirbdama pradėjau studijuoti drabužių dizainą. Iš pradžių bijojau, todėl į Vilniaus dailės akademiją net nestojau.

Ko bijojote?

Nežinau... Gal per mažai pasitikėjau savimi, tačiau studijuoti man sekėsi. Pamenu, per pirmuosius metus mums reikėjo sukurti ir nupiešti kolekciją, o dar nieko neišmanėme! Išgirdau, kaip man dar nepažįstama dėstytoja kitai kolegei pasakė: „O, šita kolekcija verta diplomo.“ Aš labai džiaugiausi, tačiau paskutiniai metai buvo sunkiausi. Vis labiau norėjau daryti kitaip, nei man liepiama. Tuo pat metu pradėjau Kaune mokytis juvelyrikos. Gyvenau tarp Vilniaus ir Kauno.

Ką veikėte, kai pabaigėte studijas?

Tada draugas mane paragino sudalyvauti  „Injekcijoje“, tačiau ir vėl buvau įsitikinusi, kad tokių kaip aš, ten tikrai nereikia. Kai man paskambino pasakyti, kad patekau – apsiverkiau. Po truputį pradėjau savimi tikėti. Po to, kai sudalyvavau „Injekcijoje“, viskas ir prasidėjo. Sulaukiau pasiūlymų iš įvairių butikų, tačiau turėjau rinktis, nes drabužį siuvu iš savo investicijų.

Ar brangu būti dizaineriu Lietuvoje?

Aš vien dėl to ketinau mesti drabužių kūrimą (Juokiasi.) Kai įsisuki, parduoti, atsiranda ir pinigų. Jie sugrįžta, bet grįžta labai lėtai, tada ir į priekį judi lėtai. Sakyčiau, kad labai brangi yra pradžia.

O kiek ta pradžia tęsiasi?

Mano pradžia vis dar tęsiasi (Šypsosi.) Po studijų praėjo jau dveji metai. Buvau beveik viską metusi. Tačiau atvirumo minutę pasakiau vienam žmogui, kad kurčiau, jeigu būtų už ką... Ir jis pasisiūlė investuoti. Tačiau kol kas bijau, ką nors konkretaus sakyti, nes dar anksti.

Turbūt dizaineriu Lietuvoje būti sunku dar ir dėl to, kad ne visi tautiečiai gali įpirkti kūrėjų darbus?

Drabužių savikaina yra didesnė nei kai kurie įsivaizduoja, tad, jei nori užsidirbti, turi užsidėti nemažą antkainį... Kai savo draugams pasakiau, kiek aš tam išleidžiu, kai kurie pritarė minčiai, kad galbūt reikėtų viską mesti (Juokiasi.) Tiesa, buvo ir tokių, kurie nesutiko. Pasižiūrėkite, kokios daugelio žmonių algos, o kiek kainuoja dizainerių drabužiai?  

Gal tuomet reikia orientuotis į užsienio rinką?

Kai jau viską ketinau mesti, viena prancūzė internetiniame puslapyje nusipirko mano švarkelį. Išsiunčiau jai drabužį ir to puslapio nebetikrinau gal kokią savaitę, o kai įsijungiau, pamačiau 25 laiškus! Pasirodo, ta mergina – Prancūzijoje labai gerai žinoma blogerė, todėl ne vienai prancūzaitei  prireikė tokio paties švarkelio. Kadangi buvo likę 14 metrų medžiagos, tai tiek ir pasiuvome (Šypsosi.) Net ir dabar to švarkelio prašo.

Tad kol kas drabužių kūrimo nemesite?

Nemesiu (Juokiasi.) Mamai sakiau, kad jei niekas neinvestuos, teks jai! (Kvatoja)

Kur ieškoe įkvėpimo savo kūrybai?

Stebint žmones mintys ateina savaime, kartais net noriu pabėgti nuo jų, bet negaliu nekurti, tiesiog neišeina. Įkvepia gamta, žmonės, muzika. Užsileidi sunkią muziką, sukuri  vienokią kolekciją, užsileisi labai lengvą, švelnią  – ir kolekcija skirsis.

Kokias medžiagas naudojate savo drabužiams?

Daug kuriu iš vilnos, medvilnės, lino, šilko. Mėgstu derinti labai skirtingas ir iš šalies žiūrint tarsi nesuderinamas medžiagas.

Kokiai moteriai kuriate?

Paslaptingai ir ne per daug seksualiai. Man moteriškumas yra ne seksualume. Seksualumas turi kilti netyčia – iš paslapties, ramybės, o ne iš vulgarumo. Tos labai seksualios moteriškės turbūt ir nepirktų mano drabužių (Šypsosi.)

Ar pati esate paslaptinga moteris?

Ne gal... (Kvatoja) Bet žaviuosi tokiomis, gal ir pati kada nors tokia būsiu.  

Kokius drabužius pati vilkite?

Kai kuriu, kuriu tai, ką pati norėčiau įsigyti (Šypsosi). Nepabėgu nuo to, kad kartais atrodau kaip berniukas... Viena draugė juokėsi, kad sutiko Norvegijoje merginą, kuri rengiasi kaip aš – maišais (Kvatoja.). Tai štai kaip aš rengiuosi. Manau, drabužiai atskleidžia moters charakterį ir nėra čia ko plėšytis. Vienu metu buvau prisiskaičiusi, kad moterys privalo dėvėti sijonus, bandžiau, tačiau vieną dieną neiškenčiau ir apsivilkau savo maišą. Mano draugas tuomet pasakė: „Atėne, kaip tu gražiai atrodai.“ (Šypsosi.)Todėl, kad buvau savimi...