Lietuvos džiazo erdvėje Simonos Smirnovos (23) vardas skamba jau ne vienerius metus. Nors plačiajai visuomenei ji dar nežinoma mergina, bohemiškas ir paslaptingas muzikos pasaulis – Simonos gyvenimo dalis. O dabar galima net neabejoti – apie ją išgirs ir pasaulis.
Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusi Simona nuo rudens kelia sparnus į svajonių Ameriką, į Bostono Berklio koledžą. O kad ši svajonė taptų realybe padėjo ne tik tikėjimas savimi ir drąsa, bet ir draugų bei artimųjų parama. Ne tik moralinė, bet ir finansinė.
Esi profesionali džiazo atlikėja. Kada nusprendei, kad nori eiti būtent šiuo muzikiniu keliu?
Apsisprendžiau eiti šiuo keliu natūraliai. Nuo vaikystės svajojau būti atlikėja. Man įdomus artisto kelias. Neišskiriu šių sąvokų po vieną – džiazo dainininkė, klasikos dainininkė, aktorė... Mano pašaukimas – būti artiste ir tarnauti scenai taip, kaip galiu ir sugebu.
Drąsa vadinu gebėjimą prisiimti atsakomybę, nuolat išbandyti naujus kelius ir leisti sau suklysti.
Džiazas į mano gyvenimą atėjo natūraliai, bet tai tik išraiškos forma ir įrankis. Jam esu dėkinga už savo atvirumą ir galimybes improvizuoti. Esu atvira visoms formoms ir visiems keliams. Nors mano išsilavinimas yra džiazo vokalas, tačiau man įdomus pats scenos fenomenas, kūrybos plotmės, išraiškų sintezė, visuma, idėja, turinys ir asmenybės stiprybė.
Save pristatai kaip drąsią, iššūkių ir eksperimentų nebijančią atlikėją. Kuo stebini savo muzikos gerbėjus?
Drąsa kartais stebinu net pati save. Ir sakydama drąsa omenyje turiu ne tik išorinius dalykus. Drąsa vadinu gebėjimą prisiimti atsakomybę, nuolat išbandyti naujus kelius ir leisti sau suklysti. Mano muzikos klausytojai gali išgirsti mane dainuojančią lyrinius džiazo standartus, gali skaityti mano straipsnius, gali mane matyti bodyart‘o (kūno dailės) pasirodymuose, gali girdėti mano kūrybos muziką, skaityti pjeses... Drąsa vadinu nebijojimą eksperimentuoti. Tai būtina tam, kad surastum patį aukso viduriuką. Labai vertinu žmogaus stiprybę ir drąsą, taigi to paties reikalauju ir iš savęs.
Neseniai per muzikinius ir žiniasklaidos kanalus nuskriejo žinia, kad renki pinigus studijoms Bostono Berklio koledže. Kodėl pasirinkai šį koledžą ir kas lėmė tokį sėkmingą tavo įstojimą?
Semtis tolesnės patirties norėjau pačiame muzikos epicentre. Galvojau ir apie kitas mokyklas, kurios būtų atėmusios mažiau laiko ir jėgų, tačiau kiekvienas pasiryžimas turi savo kainą. Įstojau išties sėkmingai... Kas lėmė? Sunku pasakyti. Gal toji mano drąsa. Drąsa, profesinės žinios ir užtikrintumas tuo, ką darau.
Kaip gimė mintis būtent tokiu viešu ir kūrybišku būdu rinkti pinigus?
Viešas būdas tai tik vienas iš daugelio pasirinkimų. Tik dėl jo viešumo jūs apie jį ir žinote. Pinigų paieškoms skyriau daugiau nei metus ir ieškosiu, kol baigsiu studijas... Esu įsitikinusi, kad visada yra būdų, apie kuriuos mes net nenutuokiame... Viliuosi rasti tuos, kurie padėtų baigti studijas ir suteiktų naujos patirties. Į visą šį kelią žiūriu filosofiškai. Kai darai netikėčiausius dalykus dėl savo svajonių, tai įgauną kitą reikšmę ir prasmę. Tai jau ne tik pinigų paieška, tai gyvenimo pamokos.
Ar noriai aukojo draugai ir pažįstami? Juk dabar net ne kiekvienas išgali susimokėti už butą, o už svetima svajonę mokėti atrodytų beprasmiška...
Noriai prisidėjo draugai, pažįstami, kolegos. Sulaukiau daug nuoširdaus dėmesio ir rūpesčio. Šie sunkūs pinigų rinkimo metai mane daug ko išmokė, nemažai sužinojau apie pavienius žmones ir bendruomenes.
Keista, tačiau didžiausią paramą surinkau iš tų, kurie prisidėjo labai nedidelėmis sumomis. Žmonės klysta manydami, kad dešimt dolerių nieko nereiškia. Iš tokių „dešimt dolerių“ aš sumokėjau už vizą ir bilietą. Čia jau mentaliteto dalykai. Žmonės turi patikėti, kad ir nuo jų gali kažkas priklausyti.
Parama gali būti ne tik piniginė. Daug žmonių man padėjo ir dar vis padeda. Jie ruošia tekstus, montuoja, dalijasi kontaktais bei informacija, klausia, kaip sekasi ir nuoširdžiai domisi. Šie dalykai suteikia stiprybės. O be stiprybės mes negalime nieko.
Šiuo metu gyveni Londone. Ką ten veiki?
Šią vasarą dirbu lituanistinėje mokykloje „Mano pirmieji mokslai“, esu mokytoja. Atvykau čia, nes mane pakvietė mokyklos direktorė ir įkūrėja Simona Staputienė. Taip pat džiaugiuosi Londono muzikiniu ir olimpiniu šurmuliu, o tarp pamokų tenka ir pajuodadarbiauti dėl savo studijų. Mėnesio pabaigoje turiu keletą koncertų Londono džiazo klubuose. Džiaugiuosi, kad į sceną užlipsiu su studijų drauge būgnininkė Živile Kazlauskaitė, kuri taip pat šiuo metu Londone. (Šypsosi.) Taigi turiu ir muzikinės, ir pedagoginės veiklos. Mane labai įkvepia gyvenimas dideliame mieste, čia jaučiuosi ypatingai.
Kada trauksi į Bostoną? Ar jau žinai, kaip gyvensi pirmuosius mėnesius Amerikoje?
Į Bostoną skrendu vasaros gale, mažiau nei po mėnesio. Studijos prasideda rugsėjo pradžioje. Labai nekantrauju ir džiaugiuosi tokiais staigiais gyvenimo vingiais. Kaip gyvensiu pirmuosius mėnesius, jau įsivaizduoju, o toliau... Kaip Dievas duos. Improvizuosiu. Kaip visada. (Šypsosi.)
Daugiau informacijos apie Simonos studijas, muziką ir paramos galimybes: www.simonasmirnova.com.