„Jaunojo dizainerio prizu“ įvertintą grafikos dizainerę Gintarę Čekanauskaitę žinia apie laimėjimą pasiekė viešint JAV

Apie tai, kodėl prizą laimėjusiame darbe dizainerė ėmėsi nagrinėti 1989-2013 m. valstybės sampratą ir ką planuoja veikti toliau, paklausėme pačios G.Čekanauskaitės.

Ką veikiate Amerikoje – semiatės įkvėpimo, o gal siejate ateities planus?

Šiuo metu esu Niujorke. Prisižiūrėjusi Woody Alleno filmų apie Niujorką, sugalvojau, kad man ten patiks. Atsirado laiko ir galimybė išvažiuoti – iš tikrųjų patinka. Nors viskas ir namuose, Vilniuje, sekėsi neblogai. Čia jau sunkiau, niekas iš manęs interviu neima. Apie ateitį negalvoju, nesu įsipareigojus nei bankui, nei vaikams. Mama tik, sakė, pasiilgo.

Gerai, bet prisiminkim „Tą ribų Lietuvą“, kurią palikot Vilniuje. Kodėl ėmėtės būtent šios temos?

Šio projekto ėmiausi inspiruota supančios aplinkos, sutinkamų žmonių. Mintis kilo prie –30°C, kai prieš bakalaurinio temos pasirinkimą buvau Taline, siunčiau draugams fotoatvirutes, pirktas senų knygų krautuvėlėje. Atvirutes radau labai apdulkėjusias, tarybinių laikų, tokius nusipirkau ir vokus. Siųsdama, ant atvirutės kažkam parašiau „iš tarybų į tarybas“. Pastatai ir žmonės nuotraukose atrodė bemaž taip pat, kaip ir dabar. Tik spalvos išblukusios. Tuomet ir susimąsčiau, kiek visko dar likę po sovietmečio, nors jau nemažai metų praėjo. Ypač žmonėse.

Kas buvo sunkiausia šiame projekte?

Sunkumai projekte pasitaikė gal labiau įdomūs nei sunkūs. Tarkim, rinkti medžiagą vienai knygai Anglijos miestely. Buvo šiek tiek, švelniai tariant, nejauku, bet labai įdomu.

Turbūt sunkiausia buvo – iš daug idėjų atsirinkti geriausias. Kai negalėdavau apsispręsti, labai pagelbėdavo mano darbo vadovas Marius Žalneravičius.

Bedarant vieną iš knygų teko bibliotekoje pasėdėti ir perversti kalnus senų tarybinių laikraščių. Taip pat perskaičiau kelias knygas apie dalykus, kurių nenusimanau, tokius kaip politika ar sovietinis režimas, kalbėjausi su vyresniais, patyrusiais „tuos laikus“. Stengiausi kuo daugiau įsigilinti ir suprasti, kad nepadaryčiau knygos „tuščiai“. Kadangi mano knygos šiek tiek ironiškos, tai viską, ką išgirdau ir pamačiau, perteikiau per savo mąstymo prizmę.

Gal buvo kokių netikėtų atradimų?

Atradimų pasitaikė įvairių, galima sakyti, jog bekurdama knygas, kiekvienam puslapy kažką atrasdavau, sužinodavau. Pradėjau daug akyliau stebėti aplinką, dalykus, kurie išlikę gyvuoja toliau, tačiau dėl rutinos, skubėjimo retai kas juos tepastebi ar sureikšmina.

Sprendžiant iš jūsų sukurtos knygų serijos pati ir iliustruojate, ir fotografuojate – ar viskas jums vienodai įdomu ir sekasi?

Fotografuoti juostiniu fotoaparatu aš visiškai nemoku, bet eksperimentavau, sugadinau šiek tiek juostų, o pavykusias nuotraukas atrinkau į knygą. Fotografuoti man labai patinka. Gal kai išmoksiu – patiks dar labiau. Pieštos iliustracijos irgi buvo daugiau bandymas. Tai buvo priemonė parteikti savo fantaziją. Man labai patinka spalvoti pieštukai. Draugai net pradėjo dovanoti – labai jau daug jų sunaudojau. Visad kažką paišinėju – vienas geresnių užsiėmimų.

Kitos dvi knygos, tipografija ir koliažai. Visos keturios knygos atliktos skirtingomis technikomis. Tai leido kuo daugiau išbandyti ir dirbant išvengti nuobodulio.

Visgi apibrėžkit savo santykį su grafiniu dizainu – ar jums jis  prioritetas, ar vis dėlto labiau imponuoja visokie tarpdiscipliniai projektai?

Nemėgstu vien „gražaus“ kompiuterinio grafinio dizaino, man svarbu, kad dalykai būtų daromi su idėja, mintim. Vizualinė komunikacija, manau, labiausiai tiktų apibudinti tai, prie ko labiausiai linkstu.

Su Daukante Subačiūte esate dizainerių duetas „Meškos paslaugos“ – kaip atsirado tos meškos ir kokios jų paslaugos?

„Meškos paslaugas“ su grupioke Daukante sugalvojom šiek tiek daugiau nei prieš metus, romantiškai. Joninių naktį, palapinėj, pliaupiant lietui. Neplanavom ką darysim ir kodėl. Turėjom minčių ir labai kažkodėl jas išpildyti reikėjo. Taip ir tęsias viskas, nieko specialiai nesitariam, neplanuojam. Kaip sugalvojam, taip padarom, nepadarom – gal dar padarysim.

Pirma padarėm nedidelę maikučių seriją. Neįsivaizdavom, kaip eisis pardavimai, ar, visų pirma, gamyba. Ilgai viskas tęsės. Susiradom reikiamas įstaigas, tokias kaip spaustuvė, tiekėjai, siuvėjai. Nieko nežinojom ir nelabai kur paklaust turėjom. Daukantė turi tokį senovinį rožinį dviratį, tai mes dviese ant jo susėsdavom, viena vairuoja, kita ant rėmo ir važiuodavom biznio tvarkyt.

Ar ant jūsų sukurtų bluzonų ir marškinėlių pavaizduoti herojai (Kunigaikštis Vilgaudas, Roželė, benamis Vitas)  matė tuos bliuzonus, gal gavo dovanų?

Vieną iš tų pirmųjų bandomųjų maikučių padovanojom kunigaikščiui. Su juo artimiausiai ir bendraujam iš tos trijulės. Jis džiaugėsi, sakė per svarbias progas užsidės. O kiti žmonės, kaip matėm, nešioja tiek maikes, tiek bluzonus ir be progų. Dabar pagaminom dar ir maudomukų „kolekciją“. Kokia ten kolekcija, iš dviejų modelių, bet smagu. Ko daugiau reik. Na, kad, aišku, ir juos vilkintiems smagu būtų.

Kodėl jums patinka būti duetu? Ar verta?

Duetu dirbti linksma, jei sutari ir kivirčų nebūna. Nes norisi dalintis išgyvenimais, vienas neturėtum kam pasidžiaugti, kad kažkas gražiai parašė ar reklamai mūsų produkciją panaudojo ir pasinervinti dviese įdomiau. Aišku draugai džiaugias, bet jie gi nemato tos kūrimo pusės, visų bajerių. Kažkodėl mes būdamos dviese labai traukiam visokius keistuolius.

Gal be „Meškos paslaugų“ dar dirbate kokius darbus? Kokie jūsų karjeros planai?

Be meškos paslaugų, kartais šiaip darau paslaugas. Būna geras, būna nelabai. Kaip išeina. Neturiu noro specialiai pabėgti iš Lietuvos  – man ten patinka. Man ir Niujorke, ir Vilniuj gerai.

Jei ne paslaptis, kaip panaudosite gautą 4000 Lt prizą?

Apie piniginio prizo panaudojimą nesvarsčiau. Bet pinigai tikrai labai pravers. Gal net nusipirksiu metro nuolatinį.

„Jaunojo dizainerio prizu 2013” apdovanotą Gintarės Čekanauskaitės knygų seriją „Ta ribų Lietuva“ galima pamatyti iki rugpjūčio 3 d. veiksiančioje konkurso parodoje, Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėje TITANIKAS (Maironio g. 3.).