Jaunosios kartos humoristas M. Grimalis: „Su laiku aplenksime net ir žymiausius scenos vilkus“

Mantas pasakoja, kad palikęs aviacijos konferencijų organizavimo darbą nusprendė siekti savo svajonių ir gyvenimą sieti su humoru. Šiuo metu vaikinas ne tik kuria tinklalaidės „Pralaužk Vieną Šaltą“ turinį, pasirodo „stand-up“ komedijos žanro renginiuose, bet ir įgyvendina naujus, Lietuvoje dar negirdėtus projektus.

Vis dažniau tave galime išvysti ne tik „Open Mic“, bet ir autoriniuose „stand-up“ komedijos žanro pasirodymuose su kitais jaunosios kartos humoristais. Kada į tavo gyvenimą atėjo šis komedijos žanras?

Pirmą kartą savo jėgas „stand-up“ scenoje išbandžiau dar 2016 metais „Humoro Klubo“ pasirodyme „Open Mic“, tačiau pats pirmasis susipažinimas su komedijos žanru įvyko dar seniau. Mane visada žavėjo Jim Carrey kūryba, humoro stilius ir jo atlikimas. Iki šiol pamenu, kaip dar nesuprasdamas anglų kalbos pirmą kartą amačiau ištrauką iš J. Carrey pasirodymo, kuomet jis pamėgdžiojo žymius aktorius.  Tikriausiai tada mane ir sužavėjo humoras, tačiau kalbant būtent apie „stand-up“ komedijos žanrą, ryškesnį vaizdą ir pamatą suformavo „Humoro Klubo“ transliavimas per televiziją.

Kaip apibūdintum „stand-up“ komedijos žanro žiūrovus? 

Pastebėjau, kad „stand-up“ komedijos renginių atsiranda vis daugiau, formuojasi scena ir publika. Mano ir kitų komikų pasirodymuose bilietai dažniausiai būna išparduoti, o tai parodo didelį susidomėjimą. Auditorija tampa drąsesnė, nebijo bendrauti su komikais, kuomet yra užduodamas klausimas. Taip pat klausytojai priima ir supranta skirtingus personažus.

Nepasakyčiau, kad auditorija yra išlepusi, tiesiog kartais nutinka taip, kad pasirodymo metu komikas neatranda ryšio su auditorija. Gali pasitaikyti ir nejaukių momentų, kuomet auditorija yra itin jautri tam tikroms temoms, tačiau būtent čia ir slypi komiko talentas – gebėjimas apeiti ir pateikti temą suprantamai. Kadangi su kitais komikais pasirodome visoje Lietuvoje, pastebime, kad kartais mažesnių miestų auditorija nėra tokia „lanksti“ kai kurių temų atžvilgiu, tačiau bet kokiu atveju priėmimas būna šiltesnis negu didžiuosiuose miestuose.

Kaip gimsta tavo „stand-up“ komedijos žanro turinys?

Mano humoras gimsta ne prie stalo, o veiksme. Įvairios idėjos kyla sportuojant, važiuojant, einant. Sugalvotas idėjas užsirašau į telefoną ir po keletos dienų išgryninu jas ant lapo. Tuomet su jomis pasirodau „Open Mic“ renginiuose. Tai padeda suprasti, ką reikia taisyti, kas tiko ir ką reikia atmesti. Galiausiai, pilnai patikrintą idėją prisidedu į savo turinį.

Dauguma komikų turi skirtingą rašymo būdą, tačiau dažniausiai laikomės tos pačios juokingo pasakojimo struktūros. Didžioji dalis istorijų, kurias sakome ant scenos, yra paremtos tikrais nutikimais realiame gyvenime, tiesiog su hiperbolizuota emocija. Manau, kad būtent komikas yra tas žmogus, kuris pažvelgia į situaciją iš šalies ir gali pasakyti tai, ką visi norime, tačiau dažnai bijome pasakyti.

Ar jaunosios kartos komikams sunku pralenkti tokius scenos vilkus kaip Mantas Stonkus, Mantas Katleris, Mantas Bartuševičius ir kt.?

Tiek M. Stonkus, tiek M. Katleris ar  M. Bartuševičius netapo dideli per naktį, buvo įdėta nemažai darbo ir laiko. Šiuo metu tiek aš, tiek kiti mano kolegos auginame auditoriją, žmonės mus atranda ir pradeda mėgti. Galbūt atrodo, kad neįmanoma aplenkti vyresnės kartos komikų, tačiau su laiku viskas yra įmanoma.

Taip pat yra gana svarbu suprasti, koks komikas nori būti, ar tas, kuris pasirodo arenose, ar tas, kuriam užtenka tūkstančio žmonių auditorijos.  „Stand-up“ komedijos žanro atlikimas arenoje skiriasi nuo atlikimo mažesnėse erdvėse, kadangi taip yra prarandamas ryšys su auditorija, atsiranda kitas programos pateikimas. Būtent šio komedijos žanro pasirodymai neprasidėjo nuo arenų, viskas prasidėjo nuo jaukių vietų, kuriose vienas iš esminių aspektų buvo ir yra ryšys su auditorija.

Ar ateityje matai save kaip komiką, galintį surinkti arenas?

Sunku atsakyti, ar ateityje būsiu tas, kuris rinks arenas, ir ar iš viso to norėsiu. Kartu su savo kolegomis Airidu Jankumi, Henry Match ir „Vanilla Killa B“ esame įkūrę komedijos susivienijimą „Com.Unija“. Galbūt vėliau norėsis pradėti daryti ir solinius pasirodymus, bet šiandien apie tai per daug negalvoju.

Taip pat pradėjome kurti Lietuvoje dar niekur nerodytą komedijos formatą – roast. Tokio tipo laidos bus publikuojamos internete, „YouTube“ kanale „Pralaužk Vieną Šaltą“.  Jeigu „stand-up“ komedijos žanras išnyks iš mano gyvenimo, manau, kad kita veikla vis tiek bus susijusi su humoru. Šiuo metu tikiu savo kuriamais projektais ir visiškai nesigailiu, jog mečiau darbą, kad siekčiau savo svajonių.

Ar siekdamas humoristo karjeros pastebi tam tikrus stereotipus, kuriais remiasi visuomenė?

Tikriausiai didžiausią stereotipą suformavo senos kartos humoristai, tokie kaip Šilanskas, Bingelis ir kiti, kurie sukūrė vaizdą, jog nereikia didelio talento atpasakoti anekdotą. Tačiau šiandien komikai yra pakankamai apsiskaitę ir išsilavinę žmonės, kurie sugeba adekvačiai žvelgti į įvairias problemas ir jose atrasti humorą. Galbūt naiviai tai skambės iš mano lūpų, tačiau buvau girdėjęs, kad komikai šiandien yra tarsi mažieji filosofai, nebijantys kalbėti, užduoti klausimus jautriomis ir aktualiomis temoms.

Paklausus aktoriaus, ką sunkiau vaidinti, komediją ar tragediją, didžioji dalis jums atsakys, jog komediją, nes ji nuolat kinta: jeigu tragedijoje turime mirtį, tai komedijoje tokio atskaitos taško nėra. Šiandien norint įžvelgti įvairius palyginimus humoristo pasaulėžiūra privalo būti plati, suprasti paradoksus, ironiją. Manau, kad humoristo profesija atrodo lengva, bet tie, kurie susiduria su humoro kūrimu, greitai pakeičia nuomonę.