Jaunosios lietuvių dainininkės Alice Way talentą įvertino ir kartu dainą „Vanity Fair“ įrašęs Leonas Somovas
Lietuviškąja Lana Del Ray jau tituluojama Alice Way klausytojams pristato naujausią kūrinį „Vanity Fair“, kurį įrašė kartu su vienu žymiausių ir sėkmingiausių muzikos prodiuserių Lietuvoje – Leonu Somovu. Prodiuseris intriguoja, kad neužilgo gali pasirodyti ir albumas.
VDU muzikos akademijos absolventė Alice Way pati kuria ir savo muziką, ir tekstus. Alice balsas toks pat spalvingas, kaip ir jos dainos. Paletė kinta nuo jaudinančiai jautrių ir mergaitiškų, iki ugningų ir seksualių natų.
Alice Way pseudonimas atsirado 2012-ųjų liepą, Sara Bareilles dainų konkurse, kuriame mergina pelnė II-ąją vietą. Nuo naujo scenos vardo prasidėjo ir naujas kūrybinis etapas. Ugningoji Alice nuolat koncertuoja ir įrašinėja muziką. Pernai ji išleido EP “Wonderlust”, paskui ėmėsi filosijos studijų, taip pat dirbo muzikos studijoje su L.Somovu, koncertavo gyvos muzikos klube „Tamsta“, „Ryšių kiemelyje 837“, „Vasaros terasoje“, „Granatos Live“, „Liverpool live camp“ ir t.t.
„Alice Way yra perspektyvi, jauna atlikėja, turinti daug potencialo. Su ja esame įrašę nemažai dainų, praktiškai galėtų būti albumas. Tuo klausimu ir dirbame“, – šypsodamasis intriguoja L.Somovas. O Alice Way šiandien pristato bendrą jų darbą – dainą „Vanity fair“ (liet. „Tuštybės mugė“).
„Ši daina – apie tai, kas nutinka, kai gauni, ko norėjai, kai padedi varnelę prie kiekvienos eilutės savo materialių norų sąraše. Kai viskas tampa tik žaidimas, kurio tikslas – bet kokia kaina laimėti. Kai užkopi į kalną ir visi gražiausi tuštybės mugės žaisliukai yra pasiekiami ranka, ateina laikas pažiūrėti atgal ir pamatyti, kokia kaina už tai sumokėta, – naują kūrinį apibūdina Alice Way. – Būtent tada vienai akimirkai prieš akis atsiveria kitas pasaulis – parduotas pasaulis – tas, kuriame kažkas galėjo laukti, kuriame galėjo džiuginti paprastos emocijos. Pasaulis, kurio nebėra ir niekada nebebus, nes išduoti žmonės nebegrįžta ir atsigręžus šaukiami vardu nebeatsiliepia. Tada belieka laikytis tik už savęs, slėptis nuo visko, ko negali nugalėti ir meluoti apie savo laimę. Žaisti nesibaigiantį žaidimą „tiesa – drąsa“, nors nei tiesos, nei drąsos nebėra ir nebereikia. Ir visgi kažkur tarp eilučių lieka tikėjimas, kad kažkada viskas vėl bus gerai, bus tikra, atgims iš naujo. Galbūt.“