Vytautas KATKUS (29) yra vienas talentingiausių savo kartos kino operatorių. Trumpametražį filmą „Kolektyviniai sodai“ jis ne tik nufilmavo – tai režisūrinis Vytauto debiutas. Šia proga pasikalbėjome, kokių jausmų iš tų sodų jaunas menininkas parsivežė...
Pasaulinė filmo premjera įvyko Kanų kino festivalyje. Raudonas kilimas Lietuvoje turėjo išsivynioti per „Kino pavasarį“. Liūdi, kad teko likti namuose?
Visai ne – puiki proga žiūrėti filmus iki soties. O raudoną kilimą mes dar ištiesim. Ir kiti režisieriai savo trumpametražius darbus pristatyti labai nori. Kalbėjomės su Laurynu Bareiša, Kamile Milašiūte – visi labai laukia to svarbaus vakaro kino teatruose.
Tavo kūrinys gvildena mums visiems pažįstamą kolektyvinio sodo temą. Žiūrėdama filmą pasijutau taip, tarsi žvelgčiau į savo vaikystę. Kaip tu iki jos priėjai?
Vaikystėje neturėjau galimybės važiuoti į sodą. Mano tėvai jį įsigijo prieš gerą dešimtmetį. Beje, mes filmą jame ir nufilmavome. Ten nuvažiuoju retai, o kai nuvažiuoju, vis tiek susiduriu su tomis pačiomis problemomis. Lyg ir ruošiesi sode ilsėtis, bet galų gale visąlaik privalai ką nors dirbti. To labiausiai ir nemėgstu. Įdomiausias momentas soduose yra tas, kad tu visus ten pažįsti ir visi pažįsta tave. Netiesiogiai, bet esi arti kitų ir visi visuomet žino, mato, ką tu veiki.