Pastarieji keleri metai Kauno „Žalgirio“ naujokui Rolandui ŠMITUI (27) išties įsimintini: triumfas Ispanijoje, dukart iš eilės pasiektas Eurolygos finalo ketvertas, pagaliau įvykusios vestuvės, gimęs sūnus... O naujų iššūkių ir didesnės atsakomybės aikštėje latvis visiškai nesibaimina, nes už nugaros jaučia begalinį artimųjų bei sirgalių palaikymą.
Kokie pirmieji įspūdžiai atvykus į Kauną?
Esu laimingas būdamas čia, nes miestas – itin gražus, o dėl nedidelių kultūrinių skirtumų tarp Latvijos ir Lietuvos jaučiuosi kaip namuose. Džiugina ir krepšinio situacija – „Žalgirio“ komandai atstovauja daug labai talentingų sportininkų, surinktas geras trenerių kolektyvas.
Pati rungtynių atmosfera taip pat aukščiausio lygio – matau, kaip žmonės čia mėgsta krepšinį, ne veltui ši sporto šaka – svarbiausia Lietuvoje. Pamenu, sirgaliai gerąja prasme stebino ir žaidžiant daugiau nei septynių tūkstančių vietų arenoje Barselonoje, tačiau Kaune per Eurolygos rungtynes užpildoma visa penkiolikos tūkstančių vietų salė, visi apsirengę žaliai, įsitraukę skanduoja ir ploja...
Tai jau visai kitas lygis, turbūt viena geriausių Eurolygoje sukuriamų atmosferų! Kai joje esi pats, kūnu eina šiurpuliukai. Vilkint žalius marškinėlius šis sirgalių palaikymas labai padeda, suteikia energijos žaisti geriau, net kai žaidimas nesiklijuoja. Tačiau kur kas sudėtingiau, kai čia lankaisi kaip svečias, priešininkų komandos narys. Pamenu, kai pirmąkart į Kauną atvykau vilkėdamas „Barcelonos“ marškinėlius, buvau tiesiog priblokštas – nors tam ruošiausi, internete žiūrėjau vaizdo įrašus...