Jausmus širdies draugui Paulina Paukštaitytė sudėjo į naują dainą: „Vienas kitą labai palaikome“

Paulina, kaip vertini prabėgusius metus, kokie kūrybine prasme jie tau buvo?

Labiausiai keitėsi ne tik gyvenimo ritmas, bet ir požiūris į viską, ką darau ir kaip darau. Karantinas leido suprasti, kiek daug galima išmokti, o svarbiausia, kad man tikrai reikia stipriai tobulėti. Pradėjau virtualiai mokytis muzikos kūrimo meno, į viską pažiūrėjau kitomis akimis. Iš pradžių gali pasirodyti, kad dainą parašyti – vienas juokas, tačiau tai sunkus ir daug žinių reikalaujantis darbas.

Kokiomis nuotaikomis gyveni šį chaotišką pavasarį?

Pavasaris man – visiškas nubudimas, nors esu gimusi žiemą, kad ir kaip ironiškai skambėtų. Pasiilgau koncertų, muzikos ir ją atlikti gyvai. Nepaisant to, jaučiuosi labai laiminga, mokausi priimti tą chaotišką pavasarį, kuris man net toks yra gražus.

Įkvėpimo stygiumi pastaruoju metu tikrai nesiskundžiu, per karantiną parašiau tiek dainų, kiek tikriausiai per visą savo gyvenimą nebuvau parašiusi, įsikūrėme namuose mini studiją, kurioje kiekvieną dieną gimsta bent po vieną demo versiją.

Gruodžio mėnesį su draugais Rūta Loop, Viliumi Popendikiu ir prodiuseriais Edgaru Žaltausku bei Kasparu Meginiu išvykome į kūrybinę stovyklą, kurioje parašėme ne vieną dainą, pirmoji ir buvo „Jei nebūtume susitikę“.

Apie ką ši daina?

Minėtoje stovykloje mane aplankė toks didžiulis dėkingumo jausmas, jog turiu tiek daug mylinčių žmonių aplinkui. Pamaniau, o kodėl gi neparašius dainos apie meilę draugams, artimoms sieloms? Juk be jų viskas būtų kitaip. Visiškai nesumeluosiu, jei pasakysiu, kad šita daina gimė per 15 minučių. Tikriausiai jau seniai jausmus, skirtus draugams, mylimajam, norėjau sudėti į muziką.

Paulina Paukštaitytė – „Jei nebūtume susitikę“:

Turi širdies draugą, kuris – tavo prodiuseris. Ar per abu karantinus trinties vienas tarp kito neatsirado?

Viliaus neapibrėžčiau viena sąvoka. Jis – mano geriausias draugas, kūrėjas, labai talentingas atlikėjas, kurio skoniu visada pasitikiu. Viskas, ką darome, mums gimsta labai organiškai ir kūrybiškai. Vienas kitą labai stipriai palaikome. Tikrai yra vietų, kuriose jis yra stipresnis ir žymiai  daugiau nusimano negu aš, manau, mes esame tobula komanda, o ir darbo aplinkos su buitimi stengiamės nemaišyti. Sakyčiau, jog gyvename labai harmoningai.

Jūsų namuose kada nors skraido lėkštės?

Mūsų namuose skraido lėkštės tik tada, kai garsiai dainuojame ir daug šokame.

Kiek laiko gyvenate kartu ir kaip su Viliumi Popendikiu susipažinote?

Su Viliumi drauge gyvename beveik metus, o mūsų pažintis prasidėjo dar 2017 metais muzikiniame projekte Lietuvos balsas, kai jis ėmė ir užkalbino, paprašė numerio. Po to sekė ilgi pokalbiai telefonu vakarais, susitikimai, o galiausiai atsirado ir jausmai. Jau nuo tada abu žinojome, jog šita draugystė bus labai graži, nesvarbu, kur ji nuves.

Mano pirmas įspūdis apie Vilių buvo labai geras. Neatsistebėjau, koks drąsus ir talentingas jis vaikinas. Jo drąsa mane įkvepia iki šiol.

Kiek man yra pasakojęs Vilius, jis pirmiausia įsimylėjo mano balsą ir suvalkietiškumą, o po to sekė visa kita.

Koks buvo pirmasis jūsų pasimatymas?

Pirmasis pasimatymas vyko minėto projekto metu, susitikinėdavome prieš repeticijas, eidavome išgerti kavos, kalbėdavome apie ateitį, labai daug svajodavome ir planuodavome. Juokinga, nes visos tuo metu gvildentos svajonės – išsipildė. Augome, rašėme ir leidome pirmąsias dainas. O  praėjusią vasarą buvo lūžio taškas, kai abu nusprendėme tiesiog apsigyventi kartu. There’s no way back. Labiausiai žaviuosi jo kruopštumu ir atsidavimu. Vilius – genealus ne tik savo idėjomis, bet ir tuo,  kaip jas moka išpildyti, esu dėkinga, kad turiu jį šalia.

Lengva derinti santykius ir darbą?

Mums tikrai nėra sunku derinti santykius ir darbą. Abu labai jaučiam vienas kitą, esame turėję daug pokalbių apie tai, tad manau, jog atradome puikią sistemą, kuri mums veikia, svarbiausia nemaišyti.

Abu mėgstam patinginiauti, kartais, būna, pasidarome tinginiadienį.