Jautri klaipėdiečių istorija: kaip pacientė tapo dukra arba kaip santykis gydo
Inesa ir Valentinas – klaipėdiečiai. Nei savų, nei globotinių šiuo metu neplanavusi šeima dabar džiaugiasi jaukiu šurmuliu – trimis vaikais. Kamilė ir Gustas atkeliavo iš pirmosios Valentino santuokos, kai jų mama išvyko į užsienį ir paliko juos seneliams, o Kristina – septyniolikmetė globotinė, anksčiau buvusi psichoterapeute dirbančios Inesos pacientė.
Likus dviem savaitėms iki birželio 28 d. – liepos 4-ąją vyksiančių globos savaitės renginių ir liepos 4-ąją minimos Globėjų dienos, susivieniję 66 globos centrai „Vaikai yra vaikai“ dalijasi asmeniškomis globėjų ir jų globotinių istorijomis.
Kai pirmą kartą susitiko, ji nemokėjo bendrauti
Valentinas dirba gamybos vadovu, jo komanda gamina aliuminio konstrukcijas. Laisvalaikiu mėgdavo žaisti šratasvydį, miškuose ar apleistose teritorijose imituodavo karinius scenarijus su bendraminčiais. Inesa – psichologė psichoterapeutė, dirbanti ligoninėje, klinikoje ir konsultuojanti privačiai.
Laisvalaikiui daug laiko nelieka, tačiau kai gali, mėgsta keliauti su šeima, lankyti naujas vietas, fotografuoti. Šiuo metu taupo pinigus didesniam automobiliui, kur galėtų susisodinti visus vaikus, kad vykstant į ilgesnes keliones jų pečiai nesiliestų labai stipriai.
Globotinė Kristina laisvalaikiu labiausiai mėgsta groti pianinu, ji pati susitaupė pinigų šiam instrumentui ir kasdien praleidžia bent pusvalandį grodama iš natų. Mergina džiaugiasi, kad Inesa jai atspausdina natų. Taip pat daug piešia, šiuo metu kuria animacijas. Be to, neseniai išmoko gaminti čili sriubą, gali padaryti visai šeimai. Jaunesni vaikai padeda pjaustydami produktus.
„Kristina buvo mano pacientė. Aš dirbu Klaipėdos respublikinės ligoninės vaikų psichiatrijos skyriuje. Prieš ketverius metus ji atvyko pas mus į skyrių. Pirmo susitikimo metu Kristina žiūrėjo į mane labai piktu žvilgsniu, visa priešiška, gynybiška. Tuo metu trylikametė labai nepasitikėjo žmonėmis. Jai reiškėsi simptomai, kurie buvo tinkami bet kokiai ligai. Ji tiesiog nemokėjo bendrauti. Kristinos atvejį išgyvenau ir emociškai, ir profesiškai. Ir tik vėliau supratome, kad mergaitės elgesyje atsispindi aplinkos, kurioje ji auga, padariniai. Tuo metu ji gyveno su savo mama“, – pasakoja Inesa.
Klaipėdos respublikinės ligoninė buvo pirmoji įstaiga, kuri kreipėsi į vaikų teises. Kartu su gydytoja buvo priimtas sprendimas, nes buvo matoma, kad mamos auklėjimas, charakteris, kalbos, elgesys veikia vaiko emocinę būseną ir psichiką neigiamai.
Pajutau, kad norėčiau padėti mergaitei daugiau
Globėja pasakoja, kad susitikimų metu su Kristina užmezgė labai stiprų emocinį ryšį. „Dėjau dideles pastangas, kad padėčiau vaikui, o paskui atsitiko labai keistas dalykas, kuris man buvo nebūdingas. Man iš tikrųjų pradėjo rūpėti Kristina. Ir aš labai kentėjau dėl to, nes šiaip iš profesinės etikos taip negali būt. Parėjusi namo kankinausi, nesupratau, kas vyksta su manimi, kodėl tas atvejis man toks svarbus. Ir tada pajutau, kad norėčiau padėti tai mergaitei daugiau negu profesionaliai“, – pasakoja Inesa.
Taip moteriai kilo mintys tiesiog pasakyti, kad gali ją paimti. Ligoninės personalas dalyvavo visuose vaiko teisių posėdžiuose ir niekas nenorėjo mergaitės. Niekas iš giminaičių nenorėjo prisiimti atsakomybės. „Tuo metu būtų užtekę žodžių, kad „aš galiu“, bet tiesiog neišsprūdo man tie žodžiai. Tai atrodė ypač didelė atsakomybė ir nebuvau tikra, ar galėsiu tai padaryti. Labai nepasitikėjau tuo metu savimi“, – pasakoja Inesa.
Po vaiko teisių posėdžių Kristina trumpam apsigyveno globos namuose, tačiau toje aplinkoje nepritapo ir grįžo pas mamą. Po pirmojo susitikimo jau buvo praėję metai. Jiedvi su Inesa palaikė ryšį, nors labai retai, bet susitikdavo mieste, kalbėdavosi.
„Aš mačiau, kad jai nėra gerai.“ – dalijasi globėja. Nuolatinis Inesos rūpestis ir kančios dėl Kristinos gerovės iš darbo aplinkos persikėlė į namus, ji pasakodavo savo vyrui apie šį atvejį. Valentinas pasiūlė pakviesti Kristiną drauge atšvęsti Velykas.
„Aš visada vyrui pasakojau, kaip jaučiuosi ir kad yra mergaitė, kuri man kelia jausmus. Paklausiau, kas būtų, jeigu ją pasiimtumėm? Ir jis atsakė „gerai“, bet tuomet aš neišdrįsau, viskas kaip ir praėjo… Kai Kristina atvyko Velykoms, tai buvo Valentino idėja ją pasiimti globoti, o ne mano. Jisai sakė: „Tai darom“, tuomet man buvo daugiau baimės negu jam. Aš būčiau dar pabijojusi, jeigu vyras nebūtų palaikęs ir priėmęs šito sprendimo“, – pasakoja Inesa.
Po viešnagės per Velykas norėjo pasilikti
Po Velykų Kristina nebenorėjo išvažiuoti – ji prisipažino, kad jai čia yra ramu, gera, jauku, malonu. Šeima bandė tartis su paauglės mama, kad leistų vasarą praleisti pas juos neoficialiai, suteikti jai ramų prieglobstį. Kristina jau nebebuvo Inesos pacientė – jos bendravo kaip draugės.
Pasak globotinės, per Velykas buvo baisu, nes ji buvo vienintelis svetimas žmogus. „Man pasiūlė pernakvoti ir aš sutikau. Visada norėjau likti“, – pasakoja Kristina.
Jos mama dažnai keisdavo nuomonę, tai leisdavo, tai neleisdavo svečiuotis. Drausdavo susitikti. Inesa suprato, kad dėl to gali iškilti problemų, nerimavo, kad Kristinos mama gali iškviesti policiją. Tuomet kilo mintis mergaitės globą perimti teisiškai. Kristina pati kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, papasakojo savo šeimos situaciją ir prasidėjo procesas. Tuomet Inesa ir Valentinas paėmė Kristiną laikinai globai savo namuose. Jai tuomet buvo penkiolika.
Kristina gyveno pas Inesą ir Valentiną nuo Velykų, pora globėjams skirtus mokymus pradėjo lankyti tų pačių metų spalį.
„Iš pradžių buvo neįprastas šeiminis gyvenimas. Anksčiau visai nebendraudavau nei su mama, nei su močiute. Jos ateidavo nebent kvaršint man galvos tikrąja to žodžio prasme“, –pirmuosius gyvenimo globėjų šeimoje įspūdžius prisimena Kristina.
Kai sukuri ryšį – pajunti pilnatvės jausmą
Pasak globėjos, Kristinai išties buvo sunku suprasti, kaip funkcionuoja šeima, ji visiškai nesuprato, ką reiškia tėvai, koks yra tėvo vaidmuo.
„Ji laikė mus draugais. Kad ir kaip norėtųsi būti jos drauge – jai labiau reikia tėvų. Mūsų draugystę teko sumažinti, kartais būti blogiukais, kontroliuojančiais, nustatančiais ribas. Sunkiausia buvo tą santykį pakeisti. Padėti jai suprasti, ką daro tėvai, kaip jie turi elgtis. Kad mes baudžiam ar pykstam ne dėl to, kad nemylim. Jai buvo labai sunku suprasti tai, ji bijojo konflikto, o mes tokie karštakošiai su vyru esam, emocionalūs. Lyg ir nenori bartis, bet matai prasmę, tokie dviprasmiški jausmai“, – šypsosi Inesa.
Iš pat pradžių globėjai bandė auklėti Kristiną griežtai, nes tarpusavio vertybės labai neatitiko. Bet vėliau nusprendė daug ką palikti savieigai ir daugiau mylėti bei rūpintis globotine.
Globėja prisipažįsta, kad puikių konsultacijų ir įžvalgų suteikė globėjams skirti GIMK mokymai. „Mes patys pradėjome keisti požiūrį, elgesį, atpažinome savo klaidas. Tikrai jų darėme ir vis dar darome, aišku, bet tuo metu labai padėjo. Labai padėjo ir padeda globos koordinatorė, kuri atsako į visus mums rūpimus klausimus“, – tikina Inesa.
Paklausta, ką patartų pamąstantiems apie globą, ji atsako: „Kai matai rezultatą, sukuri ryšį – pajunti pilnatvės jausmą. Pradžia visada yra sunki, nes kiekvienam vaikui atėjus į šeimą reikia sukurti ryšį. Tai yra natūralu net su naujagimiu. Sukūręs ryšį, gauni atgalinį ryšį. Tuomet būna labai gera ir vaikui, ir tėvams. Raginu nedvejoti ir daryti, negalvojant apie baimes, kas gali nutikti blogiausia, nes meilės santykyje daug pokyčių įvyksta natūraliai.“
