Jautrų filmą pristačiusi Lenkijos kino režisierė Kinga Dębska: „Alkoholizmas gali ištikti kiekvieną iš mūsų“

Jei pažodžiui verstume jūsų filmo pavadinimą, skambėtų gražiai – linksmybės, pramogos. Lietuviškas pavadinimas irgi turi keletą prasmių: išgerti taurę iki dugno ir pasiekti dugną, iš kurio kelias tik į viršų arba niekur. Ar kurdama filmą patyrėte, koks tas dugnas?

Dugnas visiems yra skirtingas, tą aiškiai supratau. Girdėjau daugybę istorijų apie jį. Man ne taip svarbu buvo filme parodyti, kodėl jo herojės moterys pradėjo gerti, jų gali būti milijonas – vienos geria, nes labai linksma, kitos – nes oras blogas, trečios – nes vyras muša, ketvirtos – nes... Kur kas svarbiau buvo pažvelgti į kiekvienos iš jų asmeninį dugną. Magdai, jauniausiai filmo herojei, tuo dugnu tampa kūdikio laukimas. Tik būdama tokios būsenos ji supranta, kad yra priklausoma nuo alkoholio, ir ieško kelių išsivaduoti. Jei ne kūdikis, kurio, užaugusi itin katalikiškoje šeimoje, ji negali atsikratyti, kažin ar būtų suvokusi, kad turi problemą. Feministinių pažiūrų moterys po filmo man sakė: ak, ji galėtų pasidaryti abortą, kam tiek streso? Aš suprantu tokį požiūrį, esu visiškai atvira ir manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę nuspręsti, ką daryti su savo kūnu. Magda irgi turėjo apsisprendimo teisę, tačiau ji yra paprasta lenkaitė iš tikinčios šeimos. Štai kodėl eina ne darytis aborto, o pas psichoterapeutą, ir šis įvardija, kad problema – ne nėštumas, o alkoholizmas. Nuo čia ir prasideda kelias.

Kitos dvi mano moterys iš filmo irgi pasiekė dugną, tačiau pakilti iš jo vargu ar sugebės.

Ir tikrai – kodėl nedavėte šansų gydytojai ir teisėjai?

Juk aš ne iš Holivudo. Kuriu ir gyvenu Lenkijoje, o mūsų šalyje tiek daug laimingų pabaigų nebūna. Statistika teigia, kad Lenkijoje tik vienas trečdalis moterų alkoholikių nueina į psichoterapijos seansus. Ir tik penkiolikai procentų iš jų pavyksta išgyti. Alkoholizmas yra labai sunki liga, ją lydi pakilimai ir nuopuoliai. Ši liga, kaip ir bet kuri kita, gali ištikti kiekvieną mūsų. Štai kodėl apie tai svarbu kalbėti.

Pirmasis žmogus, kurį viena filmo herojų sutiko anoniminių alkoholikų susitikime, pasirodė itin malonus. Ar keliaujant į išgijimą svarbu sutikti tinkamų palydovų?

Esu tikra, kad terapija yra vienintelis būdas pasveikti. Alkoholizmas žmones uždaro nuo pasaulio su jų pačių demonais. Vienišumas žudo ir, kai atsiduri aplinkoje, kurioje ir kiti kovoja su tais pačiais demonais, nebesijauti toks vienišas. Gali kalbėtis apie savo baimes, klausytis kitų istorijų, kurios yra dar siaubingesnės nei tavo.

Kaip dažnai žmonės nenori pripažinti, kad turi problemą! Atėję pas anoniminius alkoholikus, jie sako: ne, ne, čia ne man, aš tik atėjau patikrinti, pasiklausyti, sergu ne aš, giminaitis, draugas. Lygiai taip pat nutiko mano dukrai Mariai Debskai, kuri filme vaidina Magdą. Kad geriau įsijaustų į vaidmenį, ji irgi nuėjo į anoniminių alkoholikų susitikimus. „Tik rengiuosi vaidmeniui“, ⎯ ji pasakė. Jie palinksėjo: „Taip, taip, žinome, visi taip sako...“ Lenkijoje turime daug garsių aktorių, kurie kalba apie savo priklausomybes. Kaip ir visi kiti alkoholikai, jie lanko tokius susitikimus, o ten ir yra raktas – mes visi vienodi, nesvarbu, tu šaltkalvis, inžinierius, studentas ar kino žvaigždė. Net ir nustojęs gerti, alkoholikas lieki visą gyvenimą, tai yra kova, kuri kartais ir blogai baigiasi.

Pati nesu turėjusi tokios priklausomybės, bet scenarijų rašiau su tokią priklausomybę turėjusia rašytoja, tinklaraštininke Mika Dunina. Ji man atvėrė duris į šį pasaulį, susitikau su daugybe įdomiausių žmonių, anoniminiai alkoholikai turi savo bendruomenių visame pasaulyje, ten galima sutikti įdomių žmonių. Net pavydu!

Filme nesunku atpažinti realybę, susitapatinti su vakarėliuose siaučiančiomis moterimis. Ne viena tokia gyvena tarp mūsų...

Norėjau, kad žmonės su filmu komunikuotų labai artimai ir atvirai. Ne kad žiūrėtų tarsi istorijas iš svetimo, fantastinio pasaulio, o kad atpažintų juos supančią realybę ir sakytų – taip, aš žinau, aš pažįstu! Tikrai nenorėjau, kad žiūrovai vertintų ir teistų personažus, norėjau, kad pamėgintų juos suprasti, įsigilinti į jų vidines tragedijas.

Sau alkoholizmą aiškinu taip: šia liga suserga žmonės, kurie savęs nemyli. Kai nemyli savęs, ieškai, kas galėtų užpildyti vidinę tuštumą. Būdama Lietuvoje sužinojau, kad lietuviai geria labai daug, kad statistika jūsų šalyje yra siaubinga. Lenkai taip pat daug geria, tačiau moterų alkoholizmas yra sunkiai matoma problema – moterys geria vienos, užsidariusios, savo namuose, kai niekas nemato. Net jų vyrai kartais nemato, kiek išgeria. Jos geria, nes stresas, nes turi gražiai atrodyti, nes laikosi dietos, nenori būti storos. Filmuodama sutikau daugybę nuostabiausių moterų, jos papasakojo tokių istorijų, kad man plaukai piestu stojosi.

Žinau istoriją, kaip moteris pradėjo gerti su draugu, šiandien jos nėra tarp gyvųjų, o jis gyvena toliau. Ar tiesa, kad moterims priklausomybė išsivysto greičiau nei vyrams?

Tikrai taip, o gydymas – daug sunkesnis. Moterų kūnai silpnesni, organizmas sunkiau perdirba alkoholį, taigi, trejus metus intensyviai gėrusi, moteris gali sunkiai susirgti ar net staigiai mirti. Vyrams toks procesas užtrunka gerokai ilgiau – jie gali gerti ir dvidešimt metų.

Viena iš jūsų filmo personažų yra medikė. Rodos, ji tai jau puikiai turėtų suprasti, kur veda alkoholis...

Bet ji serga ir jau nebesupranta. Alkoholikai patys paskutiniai pripažįsta problemą. Filme yra scena, kai profesorė, girta atlikusi operaciją vaikui, kalbasi su savo dukra. Ši klausia: „Gal dabar jau laikas mesti?“ Motina atsako: „Aš juk negeriu!“ Tokia yra realybė, alkoholizmu serga daugybė medikų, kaip ir kitų ne mažiau svarbių profesijų atstovų. Mano filmas yra ne tik apie alkoholikus, jis apie pasaulį, kuris nežino, ką daryti su moterimis, kurios geria. Be abejo, mes prisiklausę patarimų, jog reikia tokius žmones palikti vienus, kad patys rastų savo dugną ir galbūt iš jo pakiltų. Bet ar tai lengva, kai tikrai myli artimą žmogų?

Labai džiaugiuosi, kad filmas veikia ir keičia žmonių širdis. Vilniuje sutikau psichoterapeutę iš moterų priklausomybės klinikos. Ji man pasakė, kad viskas čia yra tiesa. Vadinasi, pavyko. Juk kūrėme ne dokumentinį, o vaidybinį filmą.

Esame įpratę, kad alkoholizmas dažniausiai kerojasi skurde ir purve. Jūsų filme jis gyvena gražiuose namuose, prabangiuose pokyliuose ir, rodos, ramiuose gyvenimuose.

Norėjau parodyti skirtingus alkoholizmo veidus. Žinoma, gali rasti alkoholikų kur nors apšnerkštuose butuose, baruose, besivoliojančius ant grindų metro. Bet tai būtų klišė. Norėjau parodyti kasdienį alkoholizmo gyvenimą Varšuvoje, dideliame mieste. Alkoholis pigus, pinigai nėra problema. Gali gerti brangų vyną, tačiau tai juk vis tiek alkoholis. Toks ir buvo mūsų tikslas – pavaizduoti gražų pasaulį, kuriame dedasi siaubingi dalykai. Norėjau paliesti žiūrovų širdis, kad pamėgintų suprasti tas moteris. Filmą Lenkijoje žiūrėjo daugiau nei milijonas žmonių, jis išsivystė į didžiulę socialinę kampaniją – žmonės dalijasi savo istorijomis, garsenybės prisipažįsta apie savo priklausomybę. Prieš pasirodant filmui sprendėme, kaip jį pristatyti žiūrovams. Ar tai svarbus, socialines problemas nagrinėjantis filmas? O gal komedija? Filmo platintojai pasirinko komediją. Humoras yra tarsi mano prekės ženklas, man patinka švelniai juokauti net ir tada, kai dalykai yra baisūs. Humoras padeda prisijaukinti filmo esmę. Pažiūrėję žmonės sakydavo: tai ne komedija, bet filmas geras. Kažin ar jis būtų sulaukęs tokio populiarumo, jei būtume platinę kaip rimtą, socialinį filmą.

Tai ne pirmas kartas, kai gilinatės į moterų problemas. Esate moterų advokatė?

Tikrai yra tokia tendencija, kad moterys mano filmuose gauna pagrindinius vaidmenis, Lenkijoje mane netgi vadina moterų režisiere. Iš tiesų vyrai pagrindinių vaidmenų ir taip gauna per daug. Moterys yra be galo įdomios, savo filmuose duodu joms daugiau erdvės ir spalvų – ne tik juodą ir baltą. Kitame mano filme irgi pasirodys dvi stiprios moterys.