Jautrusis muzikantas RY X: „Pataikaujantys muzikos industrijai rizikuoja viskuo“

Ry, tavo vaikystė prabėgo įspūdingais kraštovaizdžiais garsėjančioje Australijos saloje, vėliau iš mažyčio miestelio patraukei į kontroversiškąjį Los Andželą. Šį miestą dabar ir laikai savo namais?

Mano namai – Kalifornijoje. Po ilgų kelionių, koncertų užsienyje būtent ten aš noriu sugrįžti. Gyvenu kiek tolėliau nuo miesto šurmulio, arčiau vandenyno. Malibu esančiuose namuose, kur dažnas svečias – paprasčiausia ramybė, aš atsipalaiduoju, pailsiu. Nors žinote? Neslėpsiu – glaudesnį ryšį jaučiu su Australijos gamta. Gimęs ir augęs nedidukėje saloje, aš buvau viena iš ten esančių 200 sielų, greitai suvokiančių gyvenimo mažoje saloje žavesį. Dabar Malibu stengiuosi šiek tiek atkurti savo vaikystės džiaugsmus: dažnai skrodžiu bangas banglente, jei reikia šviežio medaus, einu pas kaimyną, o radęs laisvą minutę skubu įkvėpti gryno oro į kalnus.

Tavo šeima iki šiol gyvena toje mažytėje Australijos saloje? Susitinkate dažnai?

Taip, labai jų ilgiuosi. Su mama, tėčiu ir seserimi esame tarsi vienas kumštis. Kiek pamenu, nuo karjeros pradžios šie žmonės dėjo didžiules pastangas, kad tik man pavyktų, jie palaikė ir džiaugėsi. Dabar rečiau visus matau, susitinkame per Kalėdas. Tačiau jie suvokia situaciją, žinote, ten, iš kur esu kilęs, tu negali čiupti gitaros ir pareikšti: štai, būsiu muzikantas. Ne. Muziką ten gyvendamas aš kūriau tik sau. Netrukus atsirado noras ja pasidalyti. Todėl susikroviau daiktus ir patraukiau į tą pusę, kur įžvelgiau perspektyvą. Visada kūrybą suvokiau kaip komunikaciją, saviraišką. Ji buvo skirta man pačiam, įdėdavau ten viską, ko nemokėjau apšnekėti gyvenimiškose situacijose. Pajutęs, kad keli žmonės susidomėjo manimi, aš nusprendžiau viskuo dalytis. Mama šiek tiek skeptiškai žiūrėjo į troškimą palikti ramų, gražų gyvenimą ir išskristi į miestą, kuriame apstu šurmulio, purvo, konkurencijos. Tiesa, mama nieko nedraudė.

Į muzikos industriją įžengei menkai suvokdamas kaip ji veikia, tikriausiai buvo visko. Ko iš muzikos ryklių pasimokei per visus tuos metus?

Spjauti į visus juos bei ignoruoti muzikos industriją (šypteli). Rimtai. Reikia pasikliauti savo širdimi ir intuicija, kurti su tikslu. Patikėkite, aš net kelis kartus buvau kryžkelėje, dabar džiaugiuosi tomis akimirkomis pasukęs teisingu keliu. Jauniems muzikantams kartoju, jog jei nemylite to, ką darote – esate spąstuose, brangieji. Atlikėjai, tikslingai kažko siekiantys ir galbūt dar nepastebėti, konstruktyviai dirbdami toliau, turi šansą būti išgirsti. Tačiau pataikaujantys muzikos industrijai, pasiryžę bet kokia kaina būti pastebėtais, rizikuoja viskuo. Jei kartą įrašysite jums nepatinkančią dainą, kurią pagros viena ar kita radijo stotis, iš jūsų vėliau reikalaus ir vėl tą patį daryti. Nuo pradžių reikia pasitikėti savimi, tada tinkami žmonės patys tave suras.

Los Andžele tavimi susidomėjo, kai tau tebuvo 17 metų. Kada įvyko tas didysis lūžis, suvokimas, kad reikia atsitraukti?

Per tą laiką Los Andžele buvo visko: ir alkoholio, ir daug padarytų klaidų. Dėl žalingų įpročių aš vos nepraradau balso, sulaukęs 26-erių nutraukiau visas sutartis su įrašų kompanijomis ir išvykau į Balį. Šešis mėnesius meditavau, užsiiminėjau joga, mėgavausi vandenyno bangomis, stengiausi atkurti vidinį balansą. Sugrįžęs į Los Andželą nepuoliau vėl rašyti muzikos, norėjau atgimti iš naujo. Visi mes turime šią galimybę, jei jaučiame, kad viena kryptimi eiti per daug sunku, ta kryptis ne mūsų, galime persiorientuoti. Visi talentingi mokytojai ir kūrėjai supranta – klupti, klysti, vėl stotis yra visiškai natūralu.

RY X dainų žodžiai asmeniški?

Labai! Rašau dalykus, kurių nepasakyčiau net artimiausiems, brangiausiems žmonėms. Į savo dainas aš sudedu asmenines patirtis, emocijas. Kiekvienas kūrinys turi begalę užkoduotų prasmių. Paradoksalu, jog dalykus, kurių aš nedrįsčiau pasakyti net brangiausiam asmeniui, girdi milijonai žmonių.

Visuomet norėjau save išreikšti per muziką. Paauglystėje rašiau muziką pankams, dainavau roko grupėse. Kai man tebuvo vos 14-15 metų aš tikrai stengiausi pritapti, tačiau vėliau suvokiau, kad taip aš atiduodu dalį savęs visiškai nepažįstamiems žmonės, todėl stabtelėjau ir nusprendžiau viską išsakyti tik per savo muziką.

Esi religingas?

Visai ne, sakyčiau, greičiau dvasingas. Mano mama – jogos mokytoja, tad augau aplinkoje, kur daug dėmesio skiriama dvasingumui. Aišku, gerbiu religiją. Ypač tikėjimo galią, tačiau nesuprantu, kai dėl Dievo žmonės pykstasi, kariauja. Manau, jog tai – ta pati energija, ta pati jėga. Kiekvienas gyvenime gali remtis skirtingais dalykais, maniškis, kurio nepaleidžiu – meilė. Bėgant metams darosi vis paprasčiau suvokti savo kelią, atrasti dalykus, kuriais tiki.

Į Lietuvą atvykai tiesiai iš griausmingo festivalio „Rock Werchter“. Gerbėjai dar sugeba nustebinti festivalių ir koncertų metu?

Muziką aš atlieku be galo švelniai, scenoje groju skirtingais instrumentais, kurių skambesys yra gan trapus, todėl visuomet džiaugiuosi, kai gerbėjai pasiruošia mane išklausyti, kiekvienas kažką individualaus patirti. Daugeliu atveju, kai groju festivaliuose, mane pasitinka klykianti, nerimastinga minia, todėl dažnai susimąstau, ar jie girdi, ką aš groju. Beprotiškai džiaugiuosi, kai žiūrovas atsitraukia ir leidžia sau pasimėgauti muzika.

Kitas patirtų malonumą, jei minia skanduotų jo vardą.

Ne, aš mėgstu ramybę. Bet... kad ir užvakar... Žinokite, per festivalius vis tiek nutinka stebuklų. Groju tame festivalyje ir matau šalia scenos jauną merginą. Šiek tiek išsiblaškęs, kiek sunerimęs dėl įsismaginusios minios, aš pažvelgiu į merginos veidą ir matau juo riedančias ašaras, rankose mergina laiko didžiulę lentelę, ant kurios ryškiai matosi mano vardas, ir žinote ką? Ji tą akimirką man tampa pačia svarbiausia. Užsimerkiu ir tęsiu koncertą jausdamas širdyje šilumą, energiją. Aš dažniausiai neturiu laiko atsakyti visiems gerbėjams, kurie man rašo socialiniuose tinkluose, bet tiems, kuriems mano muzika padeda išgyventi sunkias akimirkas, kurie per ją patiria neišdildomus pojūčius, aš noriu pasakyti: bičiuliai, dėl to aš ja dalinuosi.