JAV armijoje tarnavęs Marius Laurinkus: „Bausdavo ir už nepaklotą lovą“
Marius Laurinkus – legendinės kažkada Lietuvoje itin populiarios grupės „Kardiofonas“ nario sūnus. Vaikinas paskui savo tėvą išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas ir, kaip pats sako – gyveno tikrą kalifornietišką gyvenimą. Žymieji Los Andželo paplūdimiai ir palmėse besileidžianti saulė buvo vaikino kasdienybė.
Deja, bet dažnai nerūpestingas gyvenimas net ir pačius talentingiausius priveda prie klystkelių ir įvairiausių pagundų. Taip nutiko ir Mariui. Tam, kad jis sugrįžtų į teisingą kelią prireikė ketverių metų, kuriuos jis praleido JAV armijoje. Todėl laidoje "Bus visko" - filmą primenantys vaikino išgyvenimai ir pamokanti amerikietiškos svajonės istorija.
Į Ameriką Marius atvyko būdamas penkiolikos, o baigęs mokyklą įstojo į universitetą bei atvėrė duris į tikrą amerikietiškuose filmuose matytą brolijos kasdienybę. Vaikiną graužė sąžinė dėl Lietuvoje paliktos mamos, todėl jis nusprendė su ja bendrauti labai retai ir visa širdimi pasinėrė į šėliones, kurios deja, bet visada baigdavosi taip pat - su policija.
„Visi Los Andželo policininkai žinojo mano vardą. Einant gatve privažiuodavo policijos mašina, užsidegdavo šviesos ir garsiakalbyje pasigirsdavo žodžiai: „O, Mariau, kažin kur eini šį vakarą?” Nors aš pats nieko blogo nedarydavau, jie mane visada matydavo pačiose trankiausiose vietose, todėl norėjo sučiupti”.
Buvo ir tokių pasilinksminimų, kurie baigdavosi su medikų apsilankymu. Kartą Marių teko vežti į ligoninę, o šiandien jo antakį puošia net šešiolika siūlių. Deja, viskas nerimo net jam susipažinus su mergina, su kuria praleido kelerius metus. Mariaus draugė buvo iš itin pasiturinčios šeimos, todėl brolijos lygio vakarėlius netrukus pakeitė Holivudo žvaigždžių vilos. Tiesa, ne visada tos žvaigždės apie jų namus griaunančius šokius žinojo.
„Buvo vienas balius, bet jis buvo nelegalus. Kažkas rado raktus nuo Cameron Diaz namo. Kaip juos surado, kas atrakino, nežinau. Tačiau pats faktas, kad mes buvome nekviesti mums pasirodė labai įspūdingas. Todėl linksminomės tol, kol atvažiavo policija ir visus išvaikė”.
Netrukus Mariui pradėjo nesisekti. Vaikinas išsiskyrė su mergina, prarado darbą ir mokslus, o galiausiai atsiribojo nuo viso gyvenimo bei paskendo naktiniame laike su tokiais pat pasiklydusiais bičiuliais. Vis tik, vieną dieną protas nušvito. „Supratau, kad man reikia disciplinos. Taip pat privalėjau surasti būdą, kaip susimokėti už mokslus. Žinojau, kad jei pakeisiu gyvenamą vietą, darbą, draugus, mano charakteris nepasikeis. Dėl to įstojau į JAV armiją”.
Po ketverių metų tarnybos valstybė apmoka visus mokslus, kurie Amerikoje kainuoja dešimtis tūkstančių dolerių. Todėl Marius pasirašė dokumentus ir paliko Los Andželą. Deja, nežinojo, kad netrukus bus perkeltas į tikrą karą Irake. Ten vaikinas susipažino su tikrosiomis karinėmis taisyklėmis. „Ateidavo seržantai apžiūrėti tvarkingumo. Ir jei bent milimetras sudėtas ne taip, jie viską išversdavo. Ir ne vien tik tavo, o ir visų kitų. Maža to, duodavo ir fizinių bausmių, kurias taip pat turėjo atlikti visi“.
Paklaustas, ar teko patirti seržantų ir aukštesniųjų smurtą, Marius teigia, kad jam atvykus į kariuomenę, tvarka buvo sugriežtinta, todėl rankos prieš paprastą kareivį pakelti niekas negalėjo. Tačiau rasdavo kitų būtų, kaip su jais susidoroti. Prisimindamas tuos laikus vaikinas sako - vienus išauklėti padėdavo begalinis rėkimas, kitus - viešas pažeminimas. Ne kartą teko matyti, kaip visų akivaizdoje kareivis baudžiamas dėl nepaklotos lovos.
O didžiausias išbandymas užklupo tada, kai vaikinas su savo komanda užvažiavo ant minos. Ir visi išlėkė į orą.
