JAV žvaigždė Mike'as Sternas – apie aistrą Vilniui, neapykantą prezidentui ir santuokos dėsnį

Kitados aplankytą mūsų sostinę M. Sternas prisiminė gražiausiais žodžiais atvirame pokalbyje. Jo metu puikiai atrodantis 64-erių džiazmenas atskleidė šeimyninius ryšius su Holivudo grietinėle, juokavo, keikėsi ir samprotavo apie savo oldskūlinį gyvenimą prabangiame Niujorko Manhetene.

Sprendžiant pagal pavardę Stern, kuri išvertus iš vokiečių kalbos reiškia „žvaigždę“, jūsų šaknys – Europoje?

Tiesą pasakius, nedaug žinau apie šios pavardės šaknis. Mano žmona Leni – vokietė, iš Miuncheno. O aš negimiau Sternu, tai patėvis mane įsisūnijo. Tikroji mano pavardė – Sedgwick, kaip ir mano sesers, tėvo dukters. Ji – aktorė Kyra Sedgwick, ištekėjusi už kito garsaus aktoriaus Kevino Bacono. Štai kur tikros žvaigždės! Aš, deja, ne. (Juokiasi.)

Jūsų žmona Leni – taip pat gitaristė, pavasarį ji koncertavo Lietuvoje.

Taip! Ir grįžo labai patenkinta. Pasakysiu jums, Vilnius yra nuostabus miestas, ten ypatingai gera energija! Aš labai labai laukiu, kada vėl galėsiu pagroti Lietuvoje.

Galbūt norėsite, kaip ir Leni, nusifotografuoti prie garsiojo Vilniaus grafičio su Putinu ir Trumpu? Matėte tą žmonos nuotrauką?

Mačiau, žinoma... Norite paklausti apie Trumpą? Aš negaliu pakęsti šito motherfu**er! Aš negaliu jo pakęsti... Bet kaip nors išgyvensime.

Į Vilnių atvažiuojate su pasaulinės šlovės muzikantais: tai ir vienas geriausių planetos būgnininkų – Dave‘as Wecklas, saksofonistas Bobas Malachas, bosistas Tomas Kennedis. Jūs ne tik kolegos, bet ir geri draugai, tiesa?

Mes draugaujame jau gal 30 metų, grojome vieni kitų albumų įrašuose. Dave‘o būgnai skamba gal 3-uose mano albumuose. O su Tomu jis draugauja nuo 14-os, jie užaugo kartu. Su Bobu pernai važiavome į turą. Jie yra supermuzikantai ir labai geri vyrai!

Nesenai pristatėte savo naujausią albumą „Trip“. Kalbama, kad jis – apie jūsų asmeninę kelionę atgal į sceną po patirtos rimtos traumos – buvote susilaužęs abi rankas. Pavyzdžiui, daina „Screws“ byloja apie 11 varžtų, kurie buvo jums susukti. Kito kūrinio pavadinimas – „Scotch Tape and Glue“, vėlgi – apie procesą, kai jums teko klijuoti savo dešinę ranką tiesiogine prasme...

Ką galiu pasakyti, kartais gyvenime taip nutinka, kad įmini į šūdą... (Juokiasi.) Bet kad ir kas atsitiktų – ar fizinė negalia, ar depresija, privalai eiti toliau. Sakau jums: kad ir kas nutiktų, vienintelis būdas – stotis ir eiti. Man buvo nelengva, bet sulaukiau tiek daug žmonių palaikymo! Tai buvo stebuklas. Tai įkvepia. Mėgstu groti, praktikuotis. Tai darau visada, bet kokiomis aplinkybėmis. Muzika yra galinga, ji – amžina. Muzika yra visata. Niekaip negaliu ja pasisotinti.

Dar viena jūsų daina iš albumo „Trip“ vadinasi „Half crazy“, lietuviškai tai reikštų – pusiau išprotėjęs. Galite įvardinti skirtumą tarp pusiau išprotėjusio ir visiško bepročio?

(Juokiasi.) Šitą dainą parašiau sau. Aš pats save varau į beprotystę. Kai kada esu totalus beprotis!

Kuriate ir labai romantiškas, švelnias dainas, kurios gražiai skambėtų džiazo klubuose, taip pat labai tiktų kinui. Jūsų niekas neprašė rašyti muzikos filmams?

Kino kompozitoriai yra kieti, tokie kaip Johnas Williamas. Aš myliu kino muziką, tai yra įdomu. Filmas gali įkvėpti. Kita vertus, įkvėpimo aš semiuosi iš visko. Kai susirenka daug muzikantų – o aš mėgstu dirbti su skirtingais muzikantais – visi pradeda groti, ir tu pasineri į tai... Mes įrašinėjame studijoje, prasideda fantastinis jam session‘as, nes džiazas yrs gyvas, tai – improvizacija. Žinoma, iš anksto nusiunčiame vieni kitiems demo versijas. Bet daug nuostabių dalykų gimsta gyvai. Vieną dieną – su vienais, kitą – su kitais. Beje, esu visiškas „oldskūlas“, jei gimsta daina, užsirašinėju ją pieštuku ant popieriaus.

Aprašote servetėles kavinėje?

Taip! (Juokiasi.) Nors rimta kūryba užsiimu namuose. Po kavines trintis su gitaros dėklu būtų nepatogu.

Turite mėgiamą barą ant kampo savo sename gerame Manhetene, kur ir gyvenate?

Yra keli muzikos klubai, kuriuose pagroju, jei būnu mieste.

Vienas tokių – „55 Bar“, įkurtas dar Amerikos alkoholio prohibicijos eroje.

Taip, puiki vieta. Ten, jei tik galiu, groju trečiadieniais. Iš tų koncertų niekas nepraturtės, bet labai fainas jausmas ten groti.

Kartais tame džiazo klube pagrojate ir su savo žmona. Beje, ji atliko savo partijas ir keliose jūsų naujojo albumo baladėse, tiesa?

Leni labai šauniai groja, tiesiog žavingai valdo savo afrikietišką gitarą n‘goni. Būna, ir aš kartais prisidedu prie jos grupės, bet retai. Į pasaulinį turą su žmona nevažiuoju, nes man patinka būti vedusiam. (Juokiasi.)

Netrukus atvyksite į Europą. Milane pasirodysite legendinio vardo džiazo klube „Blue Note“. Per dvi dienas jame sugrosite keturis koncertus ir dar surengsite meistrystės pamoką. Ar po tokio krūvio dar norisi gyventi, ar tik griūnate į lovą ir baigta?

Man patinka dalintis su žmonėmis muzika, patinka mokyti. Kelionės užknisa, bet muzika teikia daug džiaugsmo. Vilniuje irgi bus smagu, sugrosime gerą gyvą koncertą. Būtinai ateikite!

Yra dainų, kuriose skamba ir jūsų vokalas… Gal ir Vilniuje galima tikėtis išgirsti jus dainuojantį?

Kartais tai darau… (Juokiasi.) Richardas Bone’as mane pastūmėjo į tai. Ir žmona – ji vis sakydavo: tu gražiai dainuoji, dainuok dažniau. Bet aš ilgai gėdijausi. (Juokiasi.)

Būdamas 6 kartus „Grammy“ nominantas, jau galėtumėte ir nesigėdinti...

Ak, taip – „Grammy“... (Juokiasi.)

Beje, esate gyvai dalyvavęs šiose prestižinėse iškilmėse?

Nė karto! Dažniausiai būdavau kur nors išvykęs. Leni vienais metais ėjo vietoj manęs – norėjo pasižiūrėti, kaip ten viskas vyksta... Šiaip, žinoma, esu dėkingas už šias nominacijas. Jei kas nors įsiklauso į mano muziką, vertina ją – ar tai būtų studentas, ar būrys profesionalų – man garbė.