Jazzu – apie motinystę, pokyčius ir sielos tunelius: „Svarbu tai išgyventi, net jei stringa žodžiai gerklėje“
Justė Arlauskaitė-Jazzu (36) gyvenimą semia pilnomis saujomis, o buvo laikas, kai namų durų nepraverdavo kelias paras. „Anksčiau aš dalinausi ir blaškiausi su kaupu... Iki šiol save surinkinėju“, – žurnalui „Ji“ pripažįsta dainininkė ir muzikos kūrėja.
Per meną žmonės gali pozityviu būdu išjausti jausmus, įžeminti patirtis ir išgyventi sunkesnius laikus. Norisi paklausti, kaip pats dainininkas, kaskart dainuodamas tą pačią dainą, išgyvena tai, ką sukūrė. Kas lieka iš jausmo, kaip jis transformuojasi?
Per vieną iš koncertų juokavau, kad šią dainą rašiau vienam vyrui, dainavau jau kitam, o prieš daugiau nei pusantrų metų supratau, jog iš tiesų ji skirtam tam vieninteliam – Majui. Daina palieka įspaudą sieloje, jausminę istoriją, kurios jau nebeištrauksi. Kartais prisiminimų vaiduokliai grįžta ir tikrai gali būti jautru iki negaliu.
O kartais – atvirkščiai, daina suveikia kaip egzorcizmo seansas, per ją paleidi išgyvenimus ir nuoskaudas, lieka lengvumas ir dėkingumas. Tada scenoje keistai šypsausi – taip puse lūpų, lyg būčiau suvokusi kokią esminę pasaulio paslaptį (šypsosi).
Ne paslaptis, kad jums tenka susidurti su nemaloniais komentarais internete, gyvenime netrūksta konfliktinių situacijų. Kaip po jų gydotės?
Jau senokai taip bebuvo. Pavargau kovoti