Jeanas Tinguely: ekstravagantiškasis save naikinančių skulptūrų kūrėjas

Šveicaras Jeanas Tinguely (1925–1991) turbūt negalvojo apie aikštes. Jį išgarsino laikinojo meno idėja: skulptūros, kurios buvo daromos iš beverčių, nebenaudojamų daiktų ir pačios save naikino. Bet destrukcinės dailininko užmačios šiandien minimos tik per jo parodų atidarymus, kai Tinguely vadinamas prancūzų Andy Warholu, kinetinių skulptūrų pradininku. O kad jo vardas ką nors reikštų eiliniam žmogui, pasitelkiami tokie argumentai, kaip Stravinskio fontanas prie Pompidu meno centro, Bazelio fontanas ar kiti žinomi objektai, kurie nė nemano išgaruoti ar sudegti.

Tinguely ne kartą sakė, kad geriausią savo skulptūrą sukūrė būdamas dvylikos metų. Ir tai neatrodo kaip pašmaikštavimas, nes dailininkas iki mirties naudojosi metodu, kurį atrado, kai buvo mažvaikis.

Tinguely ne kartą sakė, kad geriausią savo skulptūrą sukūrė būdamas dvylikos metų. Ir tai neatrodo kaip pašmaikštavimas, nes dailininkas iki mirties naudojosi metodu, kurį atrado, kai buvo mažvaikis. Vis dėlto, jo kūryba turi dvi dalis. Viena jų – laisvo žmogaus ir maištininko, apsėsto konstravimo ir dekonstravimo idėjų. O kita prasidėjo su skandalinga gražuole Niki de Saint Phalle, kai jie tapo ne tik pora, bet ir kūrybos partneriais.

Tinguely darbai nepasikeitė, tik atsidūrė kitame kontekste; porelė netgi buvo praminta „meno Boni ir Klaidu“, nes jis mėgo naikinti daiktus, o ji – šaudyti į savo asambliažus. Tačiau nepriklausomasis Tinguely tapo vieša figūra ir nusipirko baltus marškinius, kad galėtų fotografuotis su žmona. Niki, daug metų dirbusi modeliu (pozavusi „Life“, „Vogue“, „Elle“ viršeliams), populiariajai spaudai buvo saldi kaip chalva.

Tinguely buvo labai toli nuo mados pasaulio. Jis augo gražiame mieste Bazelyje, bet darbininkų šeimoje, kur tėvo ir motinos santykiai anaiptol nebuvo gražūs. Gal dėl to Jeanas nuolat bėgdavo iš namų, bastydavosi po mišką ir mąstydavo apie būties prasmę bei esmę. Upelis jo vaikystėje irgi buvo, kaip tik su juo siejosi „geriausioji“ skulptūra. Ji, sukabinta iš 30 medinių ratukų, konservų skardinių ir plaktukų, mirko vandenyje; tėkmė buvo srauni, ratukai sukosi, o plaktukai daužė skardines, šiurpindami bebrus ir kitus vietos čiabuvius.

Jis buvo užsispyręs vyrukas. Todėl, nepadedamas tėvų, ėmė lankyti meno mokyklą ir dekoruoti vitrinas, kad būtų iš ko gyventi. Jau tada sužinojo, kad yra toks Dada antimenas, ir jį tai labai sujaudino. O per karą atsirado galimybė geriau pasidomėti, kuo kvėpuoja Paryžius: į Šveicariją perbėgo daug menininkų. Bet Tinguely traukė tai, ko Prancūzijoje niekas nedarė. Jam rūpėjo, kaip judėjimas gali keisti daiktus: tai buvo ta pati destrukcija, tik ne tokia kraugeriška. Įkvėpimo jaunikaitis sėmėsi iš propelerių. Jis kabindavo ant lubų viską, ką tik rasdavo, pradedant baldais, baigiant gatvės trofėjais; diržais sujungdavo daiktus su motorais ir žiūrėdavo, kaip tie objektai ima skrieti, akyse tarsi byrėdami į dalis, tapdami kažkuo efemerišku.

Paryžius Tinguely traukė. Jo žmoną, talentingą menininkę Evą Aeppli, – taip pat. Nors šioji jau turėjo sūnų iš pirmosios santuokos, o 1951 m. jiems gimė duktė Miriam, pora nepabūgo su visu „taboru“ iškeliauti į nežinią. Tamsios palėpės ir lauko tualetai jų negąsdino; o Tinguely negalėjo atsidžiaugti Paryžiuje blusų turgeliais, kur imdavo žaliavų. Iš pradžių jis darė metamatines skulptūras (iš metalo lakštų, ratų, krumpliaračių ir dirželių), kurių dalys nuolat keitė padėtį. Vėliau – metamatinius objektus, beveik robotus, kurie, varomi dujų ar elektros motoriukų, jau leido garsus ir galėjo atlikti konkrečius veiksmus. 1953 m. Paryžiaus bienalėje Tinguely mechanizmas tapė abstrakčius paveikslus; žiūrovai spygavo iš džiaugsmo, o „gyvieji“ abstrakcionistai ruošėsi nulinčiuoti dailininką. Kitas žingsnis buvo multisensorinės skulptūros, kurios apeliavo į visus žmogaus jutimus: judėjo, vykdė užduotis, skleidė garsus ir kvapus.

1960 m. vyras nutarė pasidairyti po Ameriką. Ir net įsiprašė į Moderniojo meno muziejaus skulptūrų sodą, kad parodytų instaliaciją „Pagarba Niujorkui“ – 7 m aukščio ir 8 m ilgio konstrukciją, sukabintą iš tūkstančio detalių, kurios, praėjus 27 minutėms, turėjo užsidegti. Vaizdas buvo kvapą gniaužiantis: viskas judėjo, sukosi, rūko, plaktukai kalė per pianino klaviatūrą. Publika buvo apimta ekstazės, tačiau nesulaukė didingo finalo. Pirma, nesuveikė laikmatis ir skulptūra neužsidegė; antra, neišlaikė gaisrininkų nervai ir jie užpurškė rūkstantį mechanizmą. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera: dabar muziejus turi ne pelenų krūvą, o apgadintą Tinguely šedevrą. O pats maestro vėliau pasistengė, kad laikmačiai suveiktų ir mechanizmai sudegtų: 1962 m. tai padarė dykumoje prie Las Vegaso, 1970 m. – prie Milano katedros.

Prancūzų avangardistai vyrą gerbė, jo studijoje dažnai rymodavo Constantinas Brancusi ir Yves’as Kleinas (kuris įkalbėjo Tinguely prisidėti prie naujųjų realistų), kiti istoriniai asmenys. O vieną dieną čia apsilankė Harry Mathewsas su žmona Niki de Saint Phalle, kuri iškart užrišo mazgelį: Tinguely bus mano. Jokių kliūčių ji nematė. Skulptorius moteris keitė dažniau nei kojines ir ramiai reagavo į tai, kad Eva į namus parsivedė meilužį, regis – nepilnametį. Niki su vyru irgi gyveno kas sau; pora net buvo sutarusi, kad mylėsis tik su tais, kuriuos palaimins antroji pusė. O po vizito pas skulptorių Mathewsas pasakė: „Nenorėčiau, kad tu miegotum su Tinguely, nes tai jau nebus vienkartinis dalykas.“

1960 m., kai prasidėjo jų romanas, ir Tinguely, ir Niki buvo jau išsiskyrę. Ji metė devynmetę dukrą ir penkiametį sūnų, jis – savo Miriam. Sąžinė jų turbūt negraužė: ši pora gal net nežinojo, kas yra sąžinė ir tikra meilė, nes per daug dvasinių jėgų skyrė kūrybai. Jie nesvajojo apie bendrus vaikus, nebuvo ištikimi sekso partneriai, bet visiškai pasikliovė vienas kitu kaip menininkų tandemas. Atėjo metas, kai jie net matydavosi tik kurdami bendrus projektus, nes kai galiausiai 1970 m. abu susituokė, Tinguley išvažiavo gyventi į Bazelį, o Niki liko jų name netoli Paryžiaus. Aišku, būta to bendro gyvenimo – kai atsirasdavo bendrų projektų. Tada Tinguely atūždavo kaip uraganas, mikliai išaiškindavo eiliniam Niki meilužiui, kad čia – ne jo teritorija, ir tapdavo namų šeimininku. Juodu su Niki nuolat pykdavosi, kiekviename žingsnyje. Užsivesdavo, rėkdavo kaip pamišę, bet abiem to reikėjo: jie kaip akumuliatoriai vienas kitą įkraudavo energijos – gyvybinės, seksualinės, kūrybinės.

Tinguely ir Niki tapo meniniu vienetu, nepraradę savo individualumo ir kažkaip gražiai suplakę lyg ir nesuplakamus objektus

Abu buvo ryškūs, įsimenantys, bet skirtingi kaip diena ir naktis: Tinguely – paprastas, gal net prasčiokiškas, tikras macho, o ji mėgo skrybėlaites ir atrodė it egzaltuota aristokratė. Šiaip jau tokia ir buvo – jos šeima priklausė trylikai seniausių Neapolio šeimų. Kai anūkė paklausė Niki, kaip ji pamilo Tinguely, ši atsakė: „Pamačiau, kaip jis įsmeigė cigaretę į pyragaitį, ir supratau, kad nori mane išdulkinti.“ Tačiau tas porelės nepanašumas buvo didelis pliusas kūrybai. Tinguely ir Niki tapo meniniu vienetu, nepraradę savo individualumo ir kažkaip gražiai suplakę lyg ir nesuplakamus objektus: jo kinetinius mechanizmus ir jos ryškiaspalves, popsines nanas (taip Niki vadino savo polistireno skulptūras).

Žiūrint „Fantastišką rojų“ (1966 m., Stokholmo moderniojo meno muziejaus kieme) atrodo, kad Niki skulptūros kovoja su Tinguely robotais. Tais pačiais metais gimusi „Ji – katedra“ jau buvo Niki pergalė, nes jos milžiniška nana švietė iš toli, o Tinguely „orgazmo mašiną“ žiūrovai pamatydavo tik per nanos tarpkojį patekę į jos pilvą. Garsiajame Stravinskio fontane Niki skulptūros akį traukia irgi labiau nei jos vyro, nors čia jau kita istorija: sukurti fontaną buvo siūlyta Tinguely, bet jis užsispyrė, kad dirbs tik su žmona. Jie nekovojo dėl laurų, tiesiog padėdavo vienas kitam. Tarkim, didžiausia (sverianti 350 t, 22,5 m aukščio) Tinguely skulptūra „Kiklopas“ iš veidrodžių, mašinų ir mechanizmų nebūtų atsiradusi be Niki pagalbos. Abu ją konstravo dvidešimt metų, anot liudininko, naudodami tik keliamąjį kraną: „Visa kita darė kaip egiptiečiai – virvėmis ir rankomis.“ Niki galėdavo įtūžti, pamačiusi netinkamai padėtą šakutę, bet kai dirbdavo, nelikdavo jokios fanaberijos. Juolab ta aristokratė išmoko kuistis šiukšlynuose, drauge su vyru važinėdavo ieškoti metalo laužo jo darbams.

„Kiklopą“ Niki užbaigė jau po dailininko mirties, 1994 m. Menininkė, turėjusi daug sveikatos problemų (ji net daile susidomėjo, patarta kažkokio psichiatrijos klinikos gydytojo), gyveno vienuolika metų ilgiau už Tinguely, kurį pavedė širdis. Ir visus tuos metus Niki sąžiningai rūpinosi vyro palikimu, tvarkė jį ir skulptūrų perdavimo Tinguely muziejui reikalus.